Nespėję

Uždengęs veidą... kad šviesa užgestų,
Prie kryžiaus tavo rankoj šąlančio šį vakarą.
Sulūžusiu žodžiu maitinama pakiltum ir nuvestum.
Per pragarą.
    Vandens ieškoti.
                      Mūsų. Švęsto.
Paklydėlis svetys. Sudilusiam gyvenime,
Pažįstamais takais, lyg antkapiais, lyg niekieno,
Klajoju nesurasdamas ramybės lašo savo nerime,
Dar nepaaiškintom.
          Nesudėliotom iki galo.
                          Skausmo liekanom.
Iš žemės, karščio nuplikytos – sausos ašaros,
Kaip smiltys pažemiui, po kojom garsiai kąpstosi,
Jų kauburiuos dar nesumindytuos žaliuoja vasaros,
Tik užsidengusios.
              Kad būtų juodos.
                          Liesiu – bląškosi.
Uždengęs mirštančius sapnus tikiu ir bėgu,
Suvilgius ašaras it smiltis, kad nurimtų birusios,
Klijuodama subirusį į gabalus šešėlį  ima ir užmiega.
Išsękusi gyvybė.
            Pragarus praėjus.
                      Iš ąsočio bėga.
                              Vanduo daugiau nereikalingas.
                                                                          „Niekam“

Tik. Tak.. Tik.. Tak... Tik... Tak.... Tik.... Tak..... Tik.........