kitoks šalia 9

Demaskavimas 2

Pirmasis atradimas tik tolimo aido griausmas?
Netrukus “Žilvinas ir Ko” buvo išvaryti iš klubo, kaip priešgyniaujantys eretikai. Gerai, kad šiais laikais nedegina žmonių viešai: prie aikido klubo kas mėnesį degtų po vieną laužą; būtų nuostabus šou, reginių išsiilgusiam miestui, jaunimas laisvalaikiu aptarinėtų pasmerktųjų kančias, lyginant su ankstesnėmis.
Klube lankėsi daug įdomių žmonių: pusę narių galėtų apsigyventi dvasinių negalių pensionuose, jei juos detaliai ištirtų psichiatrai ir patologoanatomai. šie mokslai, tikriausiai, pažengtų pusę amžiaus į priekį, pasivydami vakarų kolegas. Ko verta vien tema” slaptųjų psichinių ligonių gyvenimas visuomenėje”?
Kiekviena naujoji aikirobikos žinovų karta, trokštanti tobulėti, logiškai spėdavo:
- Anksčiau ar vėliau iš kiekybės pereinama į kokybę!
Dar du vyresnieji mokiniai viešai paprašė rekomendacijos ir leidimo tapti 4-ojo dano turėtojo Nikolajaus Berešo mokiniais.
- Prasidėjo! - įkvėpė oro Arkadijus, užsipuldamas, - manote esą verti dėmesio? Nuliai ir egoistai! Nieko neduosiu! Nepatinka, nešdinkitės! Jums tobulėti ir tobulėti, ypač dvasiškai, iki atsivers naujasis lygis.
šypsena maištininkų veiduos:
- Kas jums davė teisę spręsti apie dvasingumą, mokame pinigus ir pageidaujame judėti per meistriškumą į dvasines aukštumas! Taip paprasčiau ir ekonomiškiau?! Kiek galima kūlvirsčius daryti?! Gyvenimas - per trumpas!
- Lauk! - piktai ir gudriai nusišypsojęs Kysicinas mostelėjo ranka durų link.
Maištininkai išdidžiai paliko sporto salę, taip kilniai pavadinta “ dodzio”.
- Tegu apsišika, - palinkėjo, - vis vien pasieksime savo!
Sensėjus didvyriškai iškentėjo, vaizduodamas, jog nieko neįvyko, tik likęs vienas ir išjungęs šviesas, išsitraukė iš rankinės lašelius nuo širdies skausmo, atsisėsdamas ant suoliuko.
- Fu, vos atsilaikiau! Feliksas - idiotas! Daug tikėjausi, vyliausi, jog apkerės manoji gražuolėlė, išsiskirs su žmona ir taps mano įpėdiniu! Aš - senas kvailys! Jo finansinė padėtis - šūdina, o čia užsidirbtų pinigų ramiai senatvei! Toks puikus biznis, net trauktaakiai globoja, sporto departamentas morališkai remia, mokesčių inspekcija nesikabina ir neieško aukso upių! Idiotas, upių čia nėra, bet šaltiniai teka! Kretinas, besivaikantis idealų, 33-eji, o į ateitį nežiūri! Baigs gyvenimą šiukšlyne! Ir iš kur tokie praporščikai randasi?

Antifanatų klubas

Keista, nei vienas iš sukilėlių neapsilankė pas Amkoladzę. Gal jo tiesa - per brangi, gal visai ne jos reikia, gal troško kūrybinės laisvės? Visi eretikai susibūrė “Pelėdos” klube, tokia šio sezono mada. Atsekė lyg vilkai Ginto pėdom, netapdami nei sąjungininkais, nei draugais, transformavosi į “sensėjus”, kritikuojančiais vieni kitus: neteisingi metimo ir energijos principai, eretiškas filosofijos traktavimas (Maža kopija religinių karų demokratiškame pasaulyje).
Svetimi vaisiai - saldūs? Išdygęs krūmas pasėjo pirmą vadą gigantiškam vietinio masto mieste. Tik sėklos DNK su defektais, tikriausiai, buvo: dalykinės gyslelės nėr. Galima rėkt, galima žviegt, bet, ko gero, laikas dvėst. Paklusnūs mokiniai tiki dviem dalykais: pasakomis, apie žinių suteiktą galią, ir konkrečia jėga. Nepaisantis šių reikalavimų - pasmerktas žlugti. Jauniesiems maksimalistams tarpinis variantas netinka.
Sėkmingi metai “Pelėdos” klubui: atūžusi sigalomanija, dziudo renesansas Lietuvoje.
Gintaro grupėje - ankšta, nes lenkė, vaikų akimis, kitus trenerius dėstymu, ekscentriškumu, bet nenoras stovėti aukštai ant postamento, judėjimas tolyn, jaučiant tobulybės trūkumą, noras vesti paskui save minias, paverčiant ją konkrečiais žmonėmis.
Dar vienas mesijas! Kryžiaus trūksta!

Klubo šeimininkas, penkiskart Europos dziudo ir sambo čempionas, patenkintas trynė rankas:
- Sportas Lietuvoje stojasi ant kojų, - pareiškė, duodamas interviu vietininiam “Vakarinių Naujienų” laikraščiui

O Gintaras gyveno kovų mene: dresiravo vaikus kas dieną, ieškojo tiesos kartu su jais, išmetęs visą aikido techniką, išskyrus momentinius pirštų ir riešų užlaužimus, efektyvius netikėtumu. Auklėtiniai, tikras stebuklas, džiugino jauną širdį: po pusės metų treniruočių nuvažiavo į kovinės savigynos varžybas ir laimėjo “sausu” rezultatu. Aišku, viską lemia konkreti asmenybė, tegu ir besiformuojanti, bet juk tiek širdies įdėta.
Negalima sakyti geriems žmonėms, jog jie - geri, kai išgirs, suges lyg mėsa. Norint tapti turtingu treneriu, negalima leisti įgyti mokiniui pasitikėjimo savimi, juk didžiosios masės į sporto sales ateina, ieškodamos, būtent, šios dorybės; kai suras, pradings. Reikia visą laiką mandagiai kalti į tas, kvailas galvas, jog jie nieko nesugeba ir nesugebės, nebent neapibrėžtoje ateityje.
Dėsniai! Kokie ten dėsniai, kai kalbama apie tiesą? Kai trokštama, kad auklėtiniai būtų lygiaverčiais varžovais. Seni dziudo ir sambo instruktoriai lyg išmintingi apuokai per retus susitikimus ūbavo:
- Trenerio tikslas sukurti meistrą geresnį už save.
Logiškai mąstant - teisinga, bet rinkos ekonomikos sąlygomis - klaidinga. Jokių fantazijų, mokinių akivaizdoje, esant mažiausiai nesėkmės galimybei.
Gintarui auklėtiniai - per silpni, o empirinis protas šnibždėjo, jog žmogus tobulėja kentėdamas ir darydamas klaidas, po jų analizės - didesnė tikimybė, jog nebus pakartotos. Siekdamas pralaimėjo imdavo po du-tris priešininkus, atskleisdamas savo silpnąsias puses. Tikslą pasiekė kažkur po mėnesio, kai auklėtiniai pagaliau suvokė, ko pageidaujama.
Partneriams nusibodo mosikuoti rankomis ir kojomis: tatamis toks - didelis, treneris vis pabėga, o kai tik jie sustoja, jis pribėga ir delnais paplekšnoja per ausis vienam iš jų, atsitverdamas nuo antrojo pirmuoju, lyg XIX amžiaus dama - širma nuo gašlių žvilgsnių.
Žmogus kovodamas privalo jaustis žvėrimi, - aiškino auklėtiniams, - minimali kontrolė treniruotės metu!
Vasarai pakeitus pavasarį, treniravosi vienas arba su draugais, atsėlinus rudeniui lyg šuniui, atsėlino ir kita karta lyg pelių-žiurkių hibridas, o senoji išnyko, nebent retsykiais užsukdavo pasidomėti kaip gyvena nevykėlis treneris, nes nebematė prasmės tęsti savigynos studijos, juk apsiginti išmoko.
1996-ų pradžia: eilinis žavus ir intelektualus tautos apiplėšimas: bankų sistema beveik sugriuvo, prarydama pusės Lietuvos piliečių atlyginimus. Turtuoliai truputį suliesėjo, proletarai sustūgo iš nevilties, juk ne jie pralobo iš savo darbo. Klubo “Pelėda” rūmai stūksojo už stoties, kur slėpėsi vakarais nuo pasaulio proletarai, jų vaikai ir buvo pagrindiniai klubo klientai. Gintaro grupė ištuštėjo ir nežinia dėl kokių priežasčių: pinigų kišenėse ar trenerio kompetencijos stokos.
- Kai žiūri į kitus, atrodo, jog jiems lengviau nei tau, - liūdnai mąstė jis.
Naujas pavasaris savaip išsprendė šią problemą, jis įsimylėjo, net susimąstė apie šeimą, kuri reikalauja pastovių pajamų, o trenerio darbas tokio proceso pastovumo negarantuoja.
Išvada: laikas keisti darbą!