Rašyk
Eilės (72037)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







 

(apie sergančius nežinomomis ligomis ir kompleksais) 

          Jeigu žmogus prie savo namų pasistato vėjo malūną, sumažintą iki pusantro metro aukščio. Sukonstruoja iš cinkuotos skardos sparnus ir, papūtus gaiviam pavasariniam vėjui, paleidžia juos suktis. Kokių paskatų vedamas jis taip elgiasi? 
          O tie vėjyje smagiai besisukantys sparnai būtent šį rytą atkreipė mano dėmesį, nes kiek kartų rytais ir vakarais aš ėjau pro tą namą, lyg ir mačiau tą malūną stovintį, apsnigtą, apkritusį lapais, lietaus prausiamą, saulės nutviekstą, bet neatkreipiau jokio dėmesio į jį, kol nesisuko sparnai. 
          Gal ir esu pagalvojęs kada apie jį kaip kičą, ir kam jo reikia, ir dar fasadinėje pusėje, kai akies krašteliu užkabindavau tą kiemo „puošmeną“, o ir kitas panašias taipogi. 
          Šiandien pastebėjau vėjo malūną ir dar atsigręžiau nueidamas, tarsi norėdamas įsitikinti, ar tikrai sukasi tie iš cinkuotos skardos padaryti sparnai, ar tikrai yra tas malūnas, „puošiantis“ sodybą, kaip supranta jos šeimininkas, kartais sėdintis ir rūkantis tokioj apvalioje, nedidelėje, panašioje į tokios pat formos skelbimų lentą pavėsinėje, rūkantis savo kontrabandinę cigaretę. 

        Po to, dar iki pietų, galvojau apie matytą vaizdą, tarsi be šito nebūtų ir kitų, žinoma, su malūnu nesusijusių dalykų. Galvojau, kad jeigu žmogus, prie savo namų pasistato sumažintą, akmeninį vėjo malūną, tai jis, ko gero, tai daro vedamas kokios nors minties, o gal šiaip sau? 

          Dėl „šiaip sau“, tai viskas aišku, nes nei gamtoje, nei tarp žmonių „šiaip sau“ niekada nieko nebūna. Viskas turi priežastis, nors ir nesu didelis deterministas, o gal esu. Gal reikėtų su Poperiu pasikonsultuoti (reklamų vartotojai nemaišykit su Properiu)? 
          Aš mąstau, kaip tas senovės graikas Aristotelis mokino, tam turi būti kažkokia pirminė priežastis, pirminis judintojas, kuris užsuka visą tą mechanizmą. 
          Vadinasi, logiškai mintijant, lieka mintis, kad žmogus tą vėjo malūną padarė „vedamas kokios nors minties“, įkvėptas kažkokio veiksnio. 
          Jeigu jau prašnekom apie logiką, tai reiškia tik viena, trečio neduota. Tertium non datur. 

        Po pietų klausimas, prasibrovęs pro visas logikas, silogizmus predikatus ir visokias ten konjunkcijas disjunkcijas su definicijomis, apsišlifavo ir iškilo ar susidėliojo konkrečiu pavidalu: 
        „Kodėl žmogus prie savo namų pasistatė sumažintą, akmeninį vėjo malūną? “ 

          Todėl, kad nesugebėjo išsilieti kokio nors elnio, stirnos su stirniuku, įvairių paukščių, kokius lieja iš betono ar kitokių medžiagų, irgi statydami į fasadinę kiemo pusę, tokiu būdu įsivaizduojantys puošią savo gyvenamąją erdvę, privačių namų gyventojai? 
          Tiesa, esu matęs nemažai ir vėjo malūnų, beje, įvairiuose miestuose ir kaimuose, bet dažniausiai jie būdavo neveikiantys, sparnai uždėti mediniai, bet ne aerodinaminiai, „vėjo negaudantys“, o gal ir sukonstruoti nesisukti. 
        O va šitas, pakeliui į darbą kur stovi, su besisukančiais sparnais, toks visas su tikrumo iliuzija kaip Klaipėdos dramos teatro spektaklyje pagal Šeiniaus „Kuprelį“ sukasi, net ir kažkokį garsą skleidžia, tarsi viduj ką suktų. 

        Jeigu tas sumažinto malūno statytojas be jokios minties statė tik nusižiūrėjęs nuo ko nors, nes pasirodė, kad yra gražu šalia gėlių dar ir toks dalykas, tai tada kyla istorinis klausimas: o kada žmonės pradėjo statyti tuos vėjo malūnus prie savo namų? 
        Prisiminiau, kad Potsdame, virš Vokietijos kaizerio rūmų, parke, virš tokio sumažinto Versalio irgi iškilęs vėjo malūnas? Nesidomėjau, kam jis ten ir kodėl, nes ten imperatorių įsigalvojimai, o čia taigi paprasto miesto gyventojo, kur čia sulyginsi, priežastys bus visai kitos. 
        Gal vėjo malūnai pradėjo rastis kai pasirodė Kozincevo filmas apie Don Kichotą? Bet jeigu tai susieti su filmu, tada vėjo malūnus prie namų turėjo statyti jau tarpukariu, kai pasirodė Pabsto „Don Kichotas“ su Šaliapinu pagrindiniame vaidmenyje. Žinant, koks populiarus Lietuvoj buvo šis dainininkas, nestebina ir tas faktas, kad filmo žiūrėti į Kauną važiavo žmonės traukiniais, tai reiškia tik viena, kad važiavo iš toliau, matė daug žmonių. 
        Scenos su vėjo malūnais įspūdingos visose ekranizacijose, bet ar galima tą malūnų statybą susieti su kinu nežinau, kaip nežinau, ar statė tokius „papuošalus“ prie namų ir anuomet, ar rūtos ir jurginai su bijūnais tenkino šeimininkus. 
        
        Gal tas reiškinys turi kokias nors etnologines šaknis, ilgesys kažkokio akcento gimdo norą jį turėti, tik sumažintu variantu, kaip žaisliuką,  nes joks miesto architektas neleis statytis vietoj gyvenamo namo pagal projektą vėjo malūną. Tik etnologas galėtų pasakyti, kokie vėjo malūnai dominavo pas mus – mediniai ar akmeniniai, – nes visokių yra išlikusių. 

          O gal atsiradimas susijęs su kokia nors mentaline problema: kokiam nors vėjo malūno savininkui valdžia nusavino malūną ir jis pasistatė sau sumažintą variantą, kad galėtų apraudoti savo netektį, savo ekonominį ir socialinį prestižą, o paskui tas sumažintas variantas labai patiko kaimynui aš šiaip einančiam pro šalį, ir pasistatė kitas ir dar kitas, ir taip prasidėjo malūnų statymo prie namų epidemija. 
        Sociologai galėtų padėti, apklausę tokių „pseudomalūnų“ šeimininkus, prigalvoję jiems kokių nors suktų klausimų, pagal kuriuos galėtų man atsakyti į klausimą kodėl, o gal psichiatrai. 

          Bet kažkaip norisi kitokios minties, kilnesnės gal, kad jeigu ir ne Šeiniaus Kuprelio Olesio malūnas, tai bent jau tada Borutos Baltaragio malūnas, arba dar prisiminti miuziklą su Adomaičiu ir Mainelyte, arba Babkausku su Varnaite, vienišu ir nelaimingu išdaigininku Pinčiuku Girdvainiu. 
          Žmogus gal dievino nepakartojamą miuziklą ir pasistatė prie savo namų tą vėjo malūno muliažą, tikėdamasis, kad besisukantys sparnai privilios ir jam kokį nors puolusį angelą – Pinčiuką ir jis išgyvens kokią nors panašią istoriją, meilę pagaliau. Žodžiu, jo nyki miesčioniška kasdienybė bus praskaidrinta kažkokiu anapusybės dvelktelėjimu, tokiu, kokia yra ta netikėta pavasarinė meilė, užgulusi kaip dar viena nelaimė ant žiemos iškankinto, nusilpusia imunine sistema, todėl negalinčio apsiginti kūno. 
        O gal čia Servantesas „kaltas“, gal čia jo Don Kichotas, ir tas žmogelis susilipinęs iš mažučių akmenėlių tą malūną pasidarė su tikslu pulti jį, bent mintyse, gal yra koks nors siautėjantis „Don Kichoto“ sindromas, pasireiškiantis nenumaldomu noru statyti vėjo malūnus? Jeigu yra pripažinti Edipo, ar kokie nors kiti kompleksai. 
        Sergantis tuo kompleksu žmogus, yra užguitas buities, namuose neturi kam įsakinėti išskyrus muses, o čia, atsisėdęs pavėsinėje, žiūrės į besisukančius sparnus, galvos apie tolimas keliones, nerealius nuotykius, ištikimą draugą, tokį, kaip Sančo, kuris susitikęs gatvėje vietoj labas niekada nepasakys „Paskolink penkis litus“ arba „Duok cigaretę“. 
        Malūnas yra pagalba, terapija nuo nuobodulio ir kasdienybės rutinos ir kartu liga, tarsi auglys koks išaugęs ant buities rūmo. 

        Beje, ką gali sveiko žmogaus vaizduotė, kai žmogus yra įkalintas laiko, vietos ir būdo aplinkybių mums papasakojo laisvę mylėję graikai legendoje apie Ikarą. Nors vėliau tos civilizacijos griuvėsiuose susikūrusi Vakarų civilizacija, susimaišiusi su semitišku racionalumu, breigeliška samprata mums iš to Ikaro skrydžio paliko tik kyšančią iš amžinųjų vandenų koją, o supantis tuos vandenis pasaulis liko toks pat gražus, viliojantis ir be laisvės trokštančio skraiduolio – skenduolio. Laisvė gali pražudyti, tai reiškia tik vieną. 
        Bet nežiūrint į nieką, žmogus svajoja, stato nors ir sumažintus vėjo malūnus, nors ir ligos vedamas, kad ir neįrodytos. 

        Grįžtant prie žemiškesnių dalykų, konkrečiai apie to vėjo malūno, kuris šiandien patraukė mano dėmesį. Gal tas žmogelis yra koks nors nepripažintas konstruktorius, kokių knibžda pas mus, o sparnus paleido suktis šiandien todėl, kad pagaliau sukonstravo kokią nors supergalingą vėjo jėgainę, kuri iš oro prisuks mums elektros daugiau negu planavo a. a. Leo lt? 

        „Tu perdedi“, sako mano viduje iš kažkur atsibastęs meno kritikas. 
        „Tu, sako, nori pateisinti bet kokį kičą, susiedamas jį su kokia nors globaline programa kaip ES direktyvos į atsinaujinančius energetinius išteklius ar kultūros artefaktais – miuziklu, Šaliapinu, Girdvainiu. 
        Į tokius reiškinius kaip kičinių vėjo malūnų statyba reikia žiūrėti paprasčiau. 
        Nupjovė žmogus prie namo seną obelį, kuri užstojo savo bevaisėmis šakomis saulės spindulių patekimą į kambarius, o  jos kelmą aplipdė iš žemės pašalo iškeltais daržo akmenukais, nuo palangių skardinimo likusios skardos gabalus pavertė sparnais, primontavo, ir prašau, tau visai dienai galvos skausmas, o gal „don Kichoto“ sindromo priepuolis. 
        Nes tu pats kaip Don Kichotas pamatęs tuos besisukančius sparnus puolei tarsi išvydęs kokį Rumunijos laukinį slibiną iš opusų vaikams apie Harį Poterį. 
        Nesugebėjai pažiūrėti į kaimyno šalia „rūtų darželį“, kuriame puikuojasi su medeliams balinti skysčiu nudažytas kažkoks cherubinas ar angeliukas be sparnų, parėmęs savo putlų skruostuką, tave palydi kiekvieną dieną praeinantį pro šalį. 
        Visa tai tėra tik miesčioniškos kičo grimasos. Po kurio laiko pamatysi tas angeliukas pradės skraidyti, nes jei malūno muliažas gali turėti besisukančius sparnus, tai kodėl tas kalkėmis nubalintas gyvis negali paskraidyti, juk pats sakai, kad visokių konstruktorių „samodielkinų“ pas mus knibžda.“ 
        Va taip. 
        Ne, pasipiktinau tuo kritišku racionalumu, kuris visada erzina prie meno linkusią sielą, kodėl reikia viską taip supaprastinti iki nykios miesčioniškos buities lygio. 
        Negi, kaip tu sakai, tam nykiam miesčioniui negali palikti nė trupučio polėkio, fantazijos, pagaliau estetinės ambicijos trupinėlio? 
        Juk net dideli menininkai sugeba suvirinti ištraukiamosios ventiliacijos vamzdžius ir tai pavadinti skulptūra? 
        Tik jau nekibk prie šiuolaikinio meno, kurio visiškai nesupranti, nes jeigu tave jaudina besisukantys cinkuotos skardos sparnai ir žiūrėdamas į juos tu gali nukeliauti nuo Ikaro per Vakarų civilizaciją iki Breigelio, Servanteso ir Borutos, tai... 
        Kritikas užsičiaupė manyje leisdamas pagalvoti, o kas čia blogo, jeigu žmogus gali išgyventi kažkokį estetinį jaudulį, matydamas pamėklišką kičą, kad ir priedo su cinkuotos skardos sparnais besisukančias už tvoros, pakeliui į darbą, tik gaila, gal todėl, kad to estetinio išgyvenimo  nepavadinsi katarsiu, nes žiūrėdamas į malūną geresniu nepasidarysi, nepasikeisi.

 

 

 

2010-06-10 09:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-05 23:38
Juodvarnė


Visai neblogai. Idėja gera, tačiau kalbėjimas kai kada per lėtas, nesklandus. O jau kablelius dedate tikrai tik "iš klausos". Pabandžiau dalį panaikinti. Kalbėjimo stilius savitas, įdomus, bet kartais susidaro įspūdis, kad autorius pats grožisi savo ironija, pasakymais. Mano nuomone, reikėtų tobulinti raišką, daug kartų skaityti tą patį sakinį ir galvoti, kaip būtų galima sklandžiau pasakyti. Ir kiek įmanoma vengti tų kablelių, žargoną rašyti kabutėse arba kursyvu. Pagirtinas kontekstas, savaime įsiliejantis į autoriaus mintis. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-16 12:57
bibliotekininkė
Puikiai, privertė susimąstyti apie kičo sąvoką. Kažkada su draugais menininkais apie tai diskutavome. Pasirodo, netgi kičas yra pateisinamas, jeigu sukelia tam tikras emocijas savo atžvilgiu, jeigu kažką duoda žiūrėtojui ir kūrinio vertintojui. Šitai labai vaizdžiai pailiustravote:))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-16 09:33
MacteAnimo
prigalvok tu man, skaitau ir neatsistebiu autoriaus išmone. kiek objektų praeiname, kol neužkliūname koja ir akimis. tada pastebim.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-15 09:03
ledii
Ne visada ir ne viskas gyvenime turi racionalų paaiškinimą, ne visada ir teisingą atsakymą į klausimą "kodėl?". Nes kartais žmogus daro tokius dalykus, kuriuos jis daro net nesusimąstydamas, kodėl jis juos daro. Vieni, pagauti bandos jausmo, tuometinės mados, pasistato kieme kokį niekutį, kuris kuteną jo savimeilę, nes kažkur matė, patiko, ar kad pas kaimyną yra. Svarbiausia yra tai, kad visi tie "niekučiai", vieniems galbūt tai skardiniai malūnai, kitiems prūdeliai su kriokliais, ar dar kokie kitokie dalykai, dalykėliai yra tų žmonių gyvenimo dalis, matoma jų vidinio pasaulio dalis, į kurią leidžiama pažvelgti praeiviui. Kartais tai yra tikra, o kartais tai tarsi pieštos dekoracijos spektalyje, turinčios sukurti tam tikros aplinkos įspūdį, nuotaiką.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-11 08:34
ja Il
nu liuks pasvarstymai.

(dar pagalvojau, kad vežamės namo iš kelionių visokius suvenyrus: sumažintus eifelius, piramides ir pan. o po to dažniausiai į juos net nepasižiūrim, juk visi prisiminimai - mūsų makaulėse.)

5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-10 17:16
Kitkutis
Kats tia dapar??! Kur dingo Metkytėts rekomenduotats??! Ji tsupykts, puts.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-10 16:57
Ferrfrost
Manau, kad reikėtų pratęsti, gera temą pagriebėt ;)
Man regis dabar daug kas turi tokį kopleksą, kurį vadinu Lietuvio kompleksu. Nuvyksta į užsieny ir gėda sakyti, kad yra lietuvis, dėl kai kurių tautiečių išsigimusio mentaliteto.
Ir dabar naujų mokėsčių sindromu greit visi susirgs. Jau yra Kubiliaus sindromas, bet apie jį viešai rašyti negalima :D
Kaip aš jūsų esė pasiilgau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-10 13:09
Vaikyste du kart
puikus tekstas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą