Kai gimsta neapykanta
ir pikti žodžiai zovada
šuoliuoja tavo lūpom,
žvelgiu pro du skaidrius lašus,
ir mintys sunkiai sukasi:
nejau nejaugi kažkada...
suvirpina tau skruostą
pykčio traukuliai!
viksvažolių tyla supuosi.
iš gilumos širdies kantriai
jau gula mudviejų
taip pamėgta daina kadaise.
„... ir lauksim kol žemė nušvis
virš sodo skaidraus debesėlio
vis ieškosim akimis, vis ieškosim akimis... „
atslūgsta niršulio banga
ir gražūs žodžiai - niekinius naikina.
nurimstame, vėl keri mus daina
ir vasara apglobia tingiai.