Gitaros tyloje

Su vėju  į mane tavo esmė nerimsta –
Tiek metų  pro duris bohemiškom natom
Jautrias stygas lietei lyg režisieriaus pirštai
Naršytų nejučia  šešėlyje po jom.
Lyg kas mane slidus ir svetimas apglėbtų
Ir rodytų, kokie atšalę  kambariai,
O aš tiesiog stebėčiau sceninį projektą
Ir banaliai  ištarčiau:  be reikalo mirei...
Man vėjas neramus į ilgesio apsiaustą
Dienotvarkę įdės iš  nesančių dienų.
Vien tik juodi ledai šią vasarą sukaustė, -
Tavo gitaros  liko vienos -  be stygų.