Būti sąžiningu sau pačiam

Tikėti Dievą verta, gal neverta
Mąstyti apie jį baugu
Juk atsidūrus nevilty nekartą
Kreipeisi nuolankiu balsu

Klūpėti kūnas vis pavargsta
Tą šviesą įžiūrėt sunku
Kur tie gyvenimo didieji svertai?
Kodėl būtuoju kalbam apie Jį laiku?

Tuščiuos delnuos nematom paguodimo
Tuščiuos namuos mums būt koktu
Tačiau tuščias širdis mes savo ginam
Nenorim įsileist šviesos bangų

Tikėti Dievą verta, gal neverta
Prašyti atleidimo negražu
Bet atsidūrus prie didžiųjų vartų
Tu pasibelsi, aš žinau, žinai ir tu.