atvipusiomis lūpomis, padrikais toliaregiais žvilgsniais
įaugę į stotelių suoliukus ar autobusų priekines sėdynes
stebi, kaip plakas skubančių sijonų klostės tarsi viltys
užutėkiuose blankios užmaršties -- tik ilgesiai vis ropščias į sūpynes
vienats tsenits, tseniai du, jau vitsiemts jiemts ir tsmagu,
vienats tsenits, tseniai du, ziū jau tampots uz autsų,
vienats tsenits, tseniai du pats pipliotekininkets po tsijonu, -
Prakeikimats, tstits ant tsuolo! Nets netektsit tsavo kuolo!
Pats paratsiau. Dapar. Tsaunuolits, taip?? Pa!
Seniams tokiais tapti-nenuostabu, tik kur kas nuostabiau, kai tokiais tampama jaunystėje, netgi pirmame savo trisdešimtmetyje. O kokie jie bus pabaigę antrąjį trisdešimtmetį? Ar tai šio jaunimėlio nejaudina? Rūpinkitės (daug geriau) savimi nei iškasenomis. Juk daug šlykščiau, kai išsipuščiusių jaunučių moteriškaičių pro dar nespėjusias atvipti, glazuruotas lūpas, sklinda tik bomžynuose aptinkamas kvapas.