Papročiai *

<... >Per tris eilinės „neeilinės komandiruotės“ paras už upelio* – mano vyrai išsikvėpė. Nors visi rinktiniai – avietinės beretės – ne juokas lakstyt nesvetingoje, priešiškai nusiteikusių fanatikų teritorijoje, taip, kad niekas nepastebėtų, ir, netgi, neįtartų esant pašalinių. Apie patį darbą – jau nėr ką ir kalbėt. Tolimoj ateity, Holivudo prodiuseriai apie tai visokias a la „misijas-neįmanoma“ ekranizuos... Skirtumas tas, kad dirbame netriukšmaudami ir be reklamos. Daugelio stereotipine nuomone, diversantai – tai tokie kieti bičai, kurie iš absoliutaus nieko padaro didelį „bum“. Tačiau, nemažiau svarbus sugebėjimas – tyliai padaryt taip, kad jokio „bum“, ten kur jis laukiamas, neįvyktų, ir, ant priešininkų vadų stalo pateikiamuose raportuose, tiesiog nebūtų ką raportuot. De facto – neužčiuopsi, de jure – tokie kaip mes neegzistuoja. Už tai ir esam vertinami.
    Nuostolių šįkart nepatyrėme, visi sveiki, net be įbrėžimų – tik alkani, dulkini, neskustom fizionomijom. Jau velniai žino kiek kartų permirkę prakaitu ir vėl išdžiūvę, kratomės daug ko regėjusioje ir pergyvenusioje „vertūškėje“* pakeliui į vieną iš bazių Uzbekistane. Gerklės dega, o gertuvėse – tik suplėkusio skysčio, kažkada buvusio vandeniu, kondensato likučiai. Padėtį „taiso“ vienas iš pilotų:
    - Vyručiai, gaudykit „fliagą“*! – Ir švysteli mūsų pusėn savo „burdiuką“ pilną šviežio vandens.
  Dalybos tarp mūsų visada vyksta sąžiningai...

  „Už sėkmingai atliktą užduotį ir... “ tram pam pam – gavome porą parų „otgūlo“*, iki transportinio lėktuvo, kuris mus permes į kaimyninio Kirgizstano Dušanbe, atskridimo. Čia, tuojau pat, nepraleido progos pasireikšt mažylis Salimas, mūsų kulkosvaidininkas – pasiūlė aplankyt netolimame kišlake įsikūrusį jo dėdę, ir taip turiningiau praleist laiką nei drybsot pridvisusiuose kazarmuose. Prieštaraujančių neatsirado.
  Kišlakas – kaip kišlakas. Viskas drėbta iš kažkokių išdžiūvusių augalų ir molio mišinio: tiek namai, tiek tvoros, kuriomis čia apsitvert – lyg ir koks vietinio prestižo reikalas. Dėdės „apartamentai“ – nemažas keturkampis kiemas, juosiamas aukštokos, atitinkančios šeimininko „rangą“, tvoros. Šiauriniame šio „geto“ krašte stūksojo namas-tvartas. Tai toks pastatas, kurio viename gale įsikūrę žmonės, kitame, po pastoge – gyvuliai, kaip jau įprasta – avys. Matyt, dėdulė neblogai vertėsi jų auginimu. Šalia to gardo kėpsojo grubiai, iš amunicijos dėžių dangčių (ech, Salimai, Salimai) , suręsta šuns būda, kurios gyventojas mus pasitiko ausų būgnelius draskančiu skalyjimu-riaumojimu. Net ir matant tvirtą, bet įtemptą grandinę, kuria šis apsiseilėjęs neaiškios veislės milžiniškas monstras buvo prikaustytas prie savojo kalėjimo, nugara pagaugais ėjo. Tokie ciuckiai – tikri pragaro Cerberio giminaičiai, neduokDie – šis baskervilis nutrūktų...

    Vakarop, po visų higieninių procedūrų ir ilgokų ritualinių pokalbių su šeimininku apie šį bei tą, sausu daviniu sadistiškai kankinti mūsų skrandžiai pagaliau gavo pranešimą iš nosių, kad bus patiekta kažkas maloniai kvepiančio, gardaus ir karšto. Neapsirikome: didelis puodas-keptuvė  su garuojančiu jame plovo ugnikalniu – tiesiog pasakiškas! Ne nuodėmė prisipažint, kad tokiomis akimirkomis, dubenėlis šitokio skanėsto daugeliui atrodė didesnis atlygis nei koks medalis, kuriuo vistiek niekam pasigirt negali. Naujokai būtų apsiriję, bet maniškiai vyrukai mokyti – žino saiką, o ir su pasekmėmis, persivalgius po priverstinės „dietos“, susipažinę betarpiškai: instruktoriai, mokymų metu, leido kiekvienam pajusti šį „malonumą“ savo kailiu, idant ateity nekiltų bereikalingų klausimų.
    Pats geriausias vaistas – poilsis, o pats geriausias poilsis – miegas. Tą net kiekvienas „salaga“* žino. Po tokios sočios vakarienės ir dar keletos pialų kvapnios arbatos, akys pačios „gesina šviesą“ – nors ir atsimerkęs miegotum. Tad, apsidžiaugėm, kai svetingasis šeimininkas pasiūlė nakvynę mainais į kietus kazarmo gultus bazėje. Išsijungiau...

    Miegojom budriai, bet ramiai, nekvaršindami ir taip jau užtektinai apsunkusių smegenų košmarais. Tokiomis akimirkomis reikia mėgautis gražesniais dalykais nei dirbtinai susirūpinusio įkaušusio politruko* ūsuotas snukis ar be paliovos kaukiančios pavojaus signalo sirenos išjungimo mygtukas, kurio niekaip negali surasti...

    Štai, jau kiek laiko šalyje bandoma pastatyt komunizmą, tačiau tokiuose užkampiuose kaip čia, apie „Iljičiaus lemputę“, net nekalbant apie elektros energijos perdavimo linijas, žmonės žino tik iš nuogirdų. Ir su vandentiekiu – ne stebuklai. Reikia tik pasidžiaugt, kad kieme esama šulinio, nors ir gilaus, bet, visgi, ne sauso.
    Kas gali geriau išblaškyt mieguistumą, jei ne kibiras šalto vandens, kurį, imituodamas dušą, išminavimo specialistas Kolianas paslaugiai lieja man ant galvos ir pečių... Bet, pasirodo – gali! Vaizdelis pribloškiantis: iš pabaisos Cerberio giminaičio tvirtovės – nei judesio, nei garso. Tik nerūpestingai ant sutrūkinėjusio kiemo molio bei akmenų plūkto nutėkšta grandinė su antkakliu byloja, kad jų šeimininkas, tikriausiai, slampininėja kažkur netoliese (medžioja?!). Perspektyva papildomų skylučių atsiradimui daug mačiusioje mano minkštojoje – nė kiek neviliojo. Turbospjūviu iš smegenų įšauta adrenalino dozė pažadino visus įgimtus-įdiegtus savisaugos instinktus ir refleksus. Žaibiškai permetęs akimis visą kiemą, nieko įtartino nepastebėjau. Pikčiurnos nesimatė net avių garde.
    - Blyn, kur šuo?! – Riktelėjau taip, kad net Salimas kūlvirsčias išlėkė iš namo pažiūrėt – kas per „aliarmas“.
    - Ramiai, komandyriau*, ramiai... Kas nutiko? – Uzbekas buvo pasiruošęs užglaistyt visus netikėtumus ir nesklandumus, kad tik likęs laisvas laikas nenueitų šuniui, net ir pradingusiajam, ant uodegos.
    Galvos mostu parodžiau į tuščią būdą, o mano žvilgsnis, matyt, buvo toks iškalbingas, kad klausimo kartoti nebeteko.
  - Aaa... Šitas? Na... – Salimas pradėjo kikenti. Tas mekenimas nepridėjo nė trupučio raiškos jo netaisyklingai rusų kalbai. – Juk vakar suvalgėm.
  - Nesupratau? – Suraukiau dar labiau antakius.
  - Plovas. Plovas, taigi – su šuniena, – jau ir taip siauros aziato akys pavirto istrižais brūkšneliais, – visi kirtot, tik ausys linksėjo.
  Prisiminiau keistai salsvoką vakarykščio patiekalo mėsos skonį. Tada, valgydamas, pamaniau, kad tam, matyt, turėjo reikšmės maisto, kurį avys skabo apylinkėse, o gal ir prieskonių, nurodytų recepte, specifika. O čia – še tau! Gerai dar – kad ne dvėseliena...
  - Kas per chernia, blyn, pilnas aptvaras avinų, o kiša plovą iš šunienos?! – Nejuokais pyktelėjau ir švystelėjau rankšluostį į isteriškai žvengiantį uzbeką.
  Vos kilstelėjęs vieną antakį žvilgtelėjau į Kolianą. Tiesiog fenomenalu – kaip, kartais, žmonės sugeba skaityti kitų mintis. Tas, ilgai nemąstęs, šliūkštelejo vandens likučius tiesiai Salimui į išsiviepusią fizionomiją. Padėjo. Juokai baigėsi – juos pakeitė, jei taip būtų galima išsireikšt, nustebusio iš netikėtumo žvilgsnio „dekoracija“.
    - Tai gal paaiškinsi smulkiau, čiūrka* tu netašytas?! – Tai nebuvo nepagarbos ar kokios diskriminacijos, tarkim, kad ir rasiniu atžvilgiu, iš mano pusės ženklas, ir visi tą suprato. Netgi pats „čiūrka“, šiuo aspektu, nereiškė jokių pretenzijų – turėjome savo statutą, kuris puikiai reglamentavo mūsų tarpusavio bendravimą ekstremaliose situacijose.
    Apsišluostęs marmūzę, Salimas pradėjo ilgoką pasakojimą apie vietinius papročius ir tradicijas. Pasirodo, šių kraštų šeimininkai, savo svetingumu išreikšdami gilią pagarbą retiems svečiams, negali pateikt vaišėms šiaip sau eilinio avino mėsos. Pagal kažkokias prieštvanines nerašytas taisykles, aukojamas brangiausias turtas – šuo, kas ir buvo padaryta, nenusižengiant „etiketui“.
    Žiaugčiot nebuvo ko – šuniena suvirškinta dar nuo vakar, ir pilvai vėl reiškė pretenzijas urzgdami. Beliko tik krautis daiktus. Į, lakstančio po kiemą ir kemšančio už žandų vakarykščio plovo likučius, Salimo pasiūlymus – pasistiprinti prieš kelionę, visi atsakinėjo siųsdami jį „ant trijų raidžių“.

... Bet tai nebuvo nepagarbos ar diskriminacijos rasiniu atžvilgiu ženklas, ir uzbekas tą puikiai žinojo... <... >






* (N-21) Visas pasakojimas - autoriaus pramanas, ir visi sutapimai su realiais įvykiais - atsitiktiniai.

* Trumpas aiškinamasis žodynas:

1. Už upelio - už Amudarijos
2. Vertūškė - malūnsparnis (rus. žargonu)
3. Fliaga - kareiviška gertuvė (rus. žargonu)
4. Otgūlas - laisvadienis (rus.)
5. Salaga - kareivis naujokas, pašauktas būtinojon tarnybon, neištarnavęs nė pusmečio (rus. žargonu)
6. Politrukas - tarybinės politikos propagandininkas, atliekantis „švietėjišką“ misiją (rus.)
7. Komandyr - taip kreipiamasi į kovinio vieneto (būrio) vadą (rus.)
8. Čiurka - kreipinys žargonu į mongoloidų rasės atstovą (rus.)