Pokalbis su velniu

Keliavau žirgu per dykumą. Du mėnesius tik aš, Sartis ir sausa nualinta dykuma.
Sartis buvo, o gal tebėra gyvas. Nežinau. Mintis apie jo žūtį sukelia skausmą širdyje. Tokį gilų liūdesį, kurį suvokti ir žodžiais išsakyti vargu ar įmanoma. Mintis, šalta, nerami, vis sklandė mano galvoje. Kodėl Sartis mane paliko? Kodėl... Mylėjau jį, gal netgi stipriau už žmoną ir vaiką. Dabar, kai jis palikęs mane, sukūrė šaltį mano viduje, aš pajaučiau tikrąją vienatvę. Kažkur sielos gilumoje kaupėsi žiema, stingdantis, vienatvės persisunkęs ledas. Dažnai sugrįžtu prie to klausimo... Kodėl Sartis? Dešimt metų atidaviau jam, nė karto nemušiau, nė karto blogu žodžiu neminėjau. Ir štai, dabar, aš likau vienas. Dykumoje, kur laukia tik mirtis. Sausa, karšta, skausminga ir nerami mirtis.
Vienatvė slėgė mane visą gyvenimą. Ir vis per ta nelemtą darbą. Buvau priverstas klajoti dykumoje, perdavinėti laiškus, siuntinius ir visą kitą šlamštą žmonėms. Nuo vienos oazės iki kitos, taip visą gyvenimą. Nebuvo dienos, kai nesijaučiau vienišas. Bet, Sartis, jis buvo mano išsigelbėjimas. Kartu su tuo žirgu praleidau nuostabius metus. Ilgainiui jis tapo mano sielos draugu ir nuramintoju. Ne žmona, ne stiprus, talentingas vaikas, bet juodasis eržilas – Sartis. Žmoną ir sūnų matydavau retai. Kartą į du mėnesius, būtent tiek, apytiksliai truko nukeliauti nuo oazės iki kitos ir atgal, kol galėjau vėl pamatyti juos.
Žmonės mane gerbė ir mylėjo. Kiekvieną kartą pasitikdavo su šypsena. Žinoma, kas gi daugiau imtųsi tokio darbo. Kas gi rizikuotų savo gyvybe, paaukotų gyvenimą, dėl kitų laimės. Bet, iš dalies mylėjau savo darbą. Smagu atitrūkti nuo pasaulio, nuo žmonių. Tiesiog pabūti vienam su savo mintimis. Nemėgau tik dykumos. Iš tiesų ji mane užgrūdino, bet kartu atėmė gyvenimą. Ji visuomet tokia pati, sausa, suplyšusi, nualinta ir akmenuota. O aš? Aš tik senstu su kiekviena diena. Beprasmiškai senstu... Labiausiai mane nervino, netgi žudė iš vidaus, tie dykumos akmenys. Aštrūs, kaip peiliai, kampuoti, buki, smailūs ir nuolat badantys kojas.
Pamenu, kaip vesdavau pavargusį Sartį ir su, lyg, kiekvienu žingsniu keikiausi. Kojos, nors ir stiprios, laiko subrandintos, visuomet užkliūdavo už tų kietų, skaudžiai, badančių formų.
Prisimenu, kaip stebiu Sarčio žvilgsnį. Romų, ir aiškų, tyrą, nebeprasmišką. Paglostau jo galvą ir sakau:
-Ką gi tu galvoji, drauguži?
Tuomet nusišypsau. Sartis atsikrenkščia, lyžteli man delną ir mes einame toliau.
Bet jis mane paliko. Tikriausiai dėl mano kaltės. Pamiršau naktį prisirišti prie balno ir užsnūdau. Atsipeikėjau vienas, o po mažu tirpstantys Sarčio pėdsakai, kažkur vedė į tolius.
Ir štai einu dykuma į šiaurę. Iki oazės dar trys dienos kelio, bet ar aš ištversiu. Nežinau. Gerai, kad dar gertuvę pamėgau kabintis ant kaklo, tai ji liko, o kišenėje... Joje – pypkė, degtukai ir saujelė tabako. Daugiau nieko.
Artėjo naktis. Danguje blankiai matėsi mėnulio pjautuvas ir keletas žvaigždžių. Svarsčiau, kaip išgyvensiu naktį, tuomet bus šalta. Ūmai, nejučiomis, pradėjau trupinti smėlį. Pasijaučiau, tarsi mano rankomis kažkas darytų šį darbą, nes pats jam nejaučiau polinkio.
Sutrupintas smėlis puikiai tiko apsisaugoti nuo šalčio. Prisitrupinau tiek, kad užteko  kojoms ir rankoms uždengti, ir visgi jaučiausi šilčiau. Išgyvenau naktį, nors mintyse jau buvo pradėjusi sklandyti mirties šmėkla.
Saulė greitai patekėjo ir alinantis karštis vėl apsupo mane. Ėjau dykuma tolyn į horizontą, kuriame nieko nebuvo, tik žydras dangus, besijungiantis, su geltona linija. Bet aš žinojau, kad ten, tolumoje, yra oazė.
Ūmai, priešais mane išdygo varnas. Nepastebėjau, kaip, iš kur, jis čia atskrido. Varnas, atrodė, stiprus, žvalus, tarsi naują gyvenimą būtų gavęs, ar naują kvėpavimą. Jis stebėjo mane, kraipė galvą, kaip lėlė, atrodė, tarsi kažkas laikytų ją ir rankomis, prievarta, sukinėtų. Aiškiai mačiau savo atvaizdą jo juodose akyse. Ilgi, tamsūs plaukai, nutrintos rudos kelnės, apiplyšęs švarkas, balti marškiniai, žalios akys, išblyškęs, baltas veidas... Pagalvojau, ko tu nori iš manęs. Žengiau žingsnį į priekį, varnas pažengė atgal. Pasiėmiau akmenį ir mečiau į jį.
-Dink iš čia šlykštyne! -garsiai surikau, kiek tikėdamasis, kad mane kas nors išgirs.
Jis pakilo ir nuskrido.
Prisidegiau pypkę ir toliau, papsėdamas ją, ėjau tolyn. Po kelių valandų varnas vėl išniro mano akyse. Tuomet aš suglumau, pasižiūrėjau į pypkę. Ne... tai tik tabakas, pagalvojau.
Varnas vėl įsmeigė aštrų žvilgsnį į mane.
-Ko tu nori?! -atgrasiai šūktelėjau, galvodamas, kad tai jį kiek išgąsdins.
Varnas nė nepajudėjo. Kraipė toliau galvą.
-Achilai? -ūmai tarė jis.
Aš persigandau. Jo balsas buvo storas, garsas priminė popieriaus glamžymą. Ar toks balsas realus?
Akimirką pagalvojau, kad man pasirodė, bet tuomet jis dar kartą, savo glamžytu, storu balsu tarė:
-Achilai?
Ir priskrido arčiau.
Aš nežinodamas, ką atsakyti tariau:
-Taip tai aš, o kas tu?
-Aš velnias.
Aš krūptelėjau, susvyravau ir netekau žado. Jo akys buvo tokios ramios, atvirkščiai negu mano  - sumišusios ir stiklinės.  Jaučiau, kaip sustingau, o mano akys pasidengė baime, kartu su blankia ašarų plėve.
-Aš velnias, -pakartojo jis. Tuo momentu aš visiškai netekau savitvardos. Protas aptemo.
-Ko tu nori iš manęs? -paklausiau.
-Artėja tavo valanda, Achilai, ar jauti?
Aš dar akimirką mąsčiau, kad jis teisus. Artėja mano valanda... O trys dienos kelionės, aš supratau, kad jų neištversiu.
-Aš žinau apie ką tu mąstai dabar, -toliau kalbėjo jis.
Po to pagalvojau ir kodėl gi paskutinę gyvenimo akimirką mane aplanko velnias. Kodėl ne Dievas? Aš noriu pas Dievą į dangų.
-Achilai, aš būsiu su tavimi iki tos akimirkos, kai paliksi šį pasaulį, -tarė velnias, suglamžytu, storu balsu.
-Dink iš čia, aš eisiu pas Dievą! -tvirtai atkirtau jam
-Dar pažiūrėsime, Achilai...
Po to varnas dingo, bet aš dar jaučiau jo būtį šalia. Tarsi, jis skraidytų ir badytų mane žvilgsniais, tarsi jo šešėlis stovėtų už manęs.
Visą naktį, bandžiau paaiškinti šį įvykį. Išanalizavau kiekvieną jo akimirką ir suvokiau, kad velnias yra tikras. Suvokiau, kad aš šnekėjau su juo, o pas žmogų velnias šiaip sau neateina. Bandžiau atkapstyti ką blogą esu gyvenime nuveikęs, bet nieko neprisiminiau. Visą naktį meldžiausi, prašiau Dievo pagalbos, bet atsako, ar užuominos nesulaukiau.
Rytą, pravėręs akis pamačiau, kad varnas stovi man ant krūtinės. Jis lyžtelėjo mano skruostą, o aš pajaučiau šaltį, tarsi peiliu man būtų įpjovę. Aštriu, plieniniu peiliu varnas man įpjovė, bet kraujas netekėjo.
Ūmai, pašokau, apkeikiau paukštį ir pasileidau bėgti tolyn nuo jo. Bet varnas vis aplenkdavo mane, vis stovėjo man priešais akis ir sekė žvilgsniu.
-Achilai, beprasmiška, pasiduok savo būčiai, -tarė jis.
-Kodėl? Kodėl tu atėjai pas mane? -paklausiau.
Varnas įsmeigė į mane įžūlų žvilgsnį. Aš nusisukau, nedrįsau žiūrėti jam į akis.
-Aš ateinu pas visus, ir gerus, ir blogus, ir pas pačius švenčiausiuosius, Achilai, -tarė jis.

* * *
Atėjo trečioji diena, o aš visiškai išsekęs tebešnekėjau su velniu. Pasidaviau, tai lemčiai, bet nepasidaviau jam. Puikiai žinojau, kad velnias girdi ką aš galvoju, todėl nesistengiau atskleisti savo plano.
-Ateik arčiau, varne, -pašaukiau jį, jo išoriniu vardu.
Velnias priskrido prie manęs. Aš glosčiau varną, norėdamas jį prisiauginti. Taip valandėlę ramiai, gulėdamas glosčiau, lėtai ir atsargiai, jo gležną galvutę. Staiga, stvėriau ją, tarsi apsėstas, ir nulaužiau varnui kaklą. Jis krito negyvas, o aš pasileidau bėgti. Bėgau, nesustodamas ir mintyse masčiau, kad nugalėjau velnią.
Ūmai, prieš akis išdygo oazė, namai stovintys ten. Aš padidinau bėgimo tempą.
Kai pribėgau oazę, ji skendėjo purve ir kraujyje. Laukiniai klajokliai plėšė ir žudė žmones. Staiga, pajaučiau diegimą širdyje, pasižiūrėjau į savo seną kūną. Įstrigusi strėlė ir sruvantis kraujas... Aš mirštu tariau sau.

* * *
Varnas sulaužytu sprandu atsibudo. Vaikščiojo perkreipta galva, artėjo link oazės. Tyliai šnabždėjo, suglamžomo, popieriaus lapo, balsu:
-Achilai, juk sakiau, kad tavo akimirka artėja, sakiau, kad iki jos galo būsiu su tavimi. Achilai, susitiksime prie rojaus vartų...