Išsilieja vakarop spalvinga miško pieva,
Kurioje vis ieškai vasaros pradžios:
Suvynioja jutimus žolynų skonis,
Pažadėjęs svaigų gėrį bent iki aušros.
Vaikščioju mintim po kvapnų lietų,
Kankinu į gilumą keliaujančius džiaugsmus:
Neišmoksiu jau žingsnelių trumpalaikio šokio,
Vedančio kaip drugį per įšilusius laukus.
Surambėjęs skaudulys kas kartą gelia,
Kai tik pabandai pastumti norus prieš akis:
Nuo klajojančių chimerų kaista oras,
Plėšos abejonės su aistrom – kas ką nuvys.
Tirpdo trumpos naktys aitrią tiesą –
Gainioju miglas blausioj šviesoj:
Ačiū Žemei už pratęsta dovaną mylėti
Ir tave, dar tebeklaidžiojantį nežinioj.