Audra.

Vėjas neša krištolo lietų,
Medžiai siūbuodami kerta šakas,
Eime į audrą,  kupančią baimių,
kurios nuves šalia prie jos.
Mūsų veidai nuo šalčio stingsta,
Vaikai vis šaukia ir drasko iš vidaus save,
O jų tėvai, matydami kaip kenčia,
Tik žiūri, kad iš jų greit liks maža vandens bala.