Juodai baltas paveikslas

Bevaikščiodamas miesto gatvele,
Galvojau, ką sutiksiu: ar draugus, gal priešus.
Ant seno grindinio su balta kreidele
Mergytė džiaugės katiną nupiešus.

– Gal kačiukus myli? – paklausiu.
Gyvom akelėm perbėga mane.
– Atnešiu tau, kai tiktai gausiu.
Penkis centus parodo ji delne.

Jai Dievas nedavė kalbėti,
Tik spindinčias akis, veidelį mielą.
Ir apkabinus per kelius, kaip tėtį,
Skausmu kalbos atsirakina sielą.

Ranka sustabdo mums taksi,
Važiuojame, kur gyvūnėliai vieniši
Ne ta mintis, kad kelių litų neteksi,
Mažam pasauliui džiaugsmo įneši.

Pamatome grotuotą užtvėrimą,
Visų akelės džiaugiasi: pas juos.
O rankos glosto ir atsargiai ima
Žvilgsniu paprašo: šitas jos.

Vėl pasitinka ta pati gatvelė.
Veidelis nejaučia, kad kanda uodas,
Ant grindinio dar numesta kreidelė,
Mažam glėby jau katinėlis juodas.