Viduržiemis

Mėtai

Iš tolo,
matau Mėta -
įširdusias širšes
ant tavo skruostų.
Matau ožį,
palaidą ir žylą.
Reikės ežerus,
upes skrosti -
baigias ruduo.
Žiema ateis,
neužilgo.

Saulės -
varvins medų,
žvilgės, nuo šerkšno
pražylę plaukai.
Susiraukšlės veidai,
po metų.
O tavo veidas -
linksmas, gražus
ir sausas.
Jau sausis.

Lyg veidrodis,
šypsosi mėnulis šaltas.
Traška, braška -
medžių viršūnės.
Sniegas,
kaip kraujas baltas -
vilioja iš namų
ir mano šunį.

Šaltis,
varo visus iš proto,
varo iš kiemų -
karves, arklius.
Kyla nuo žemės
tirštas rūkas.
Šeimininkas,
arklių nenuvargins,
bet pagailės avižų -
nelabai geras.

Šušalus,
tiks kava, konjakas
ir liepžiedžių arbata,
prie viržių medaus.
Pusryčiai,
priešpiečiai -
sotūs ir skanūs.
Žiema,
vidun įvirtusi,
šarmotu veidu,
snieginais batais -
ištirpo,
lyg sniego gniūžtė,
kažką panosėje
sukikenusi.

Grįžo visi praradimai,
nauji atradimai.
Per vasarą,
sveikata pasitaisė.
Duktė,
studijuot išvažiavo -
teisę,
kaip didžiausią įžeidimą -
prakeikusi
mediciną.