Aš skaitau K.M Čiurlionį .Miško muzika .(tęsinys) 12

Jau žemę užklojo balzganas, tirštas rūkas. Nusileido saulė ir vakaro ramybė užlieja laukus ir mūsų širdis.
Aš lėtai, bijodama sutrikdyti šią tylą, įžengiu į mišką, tyliai stovintį, kiek nuliūdusį ir pavargusį. Štai dar vienas senas medis neatlaikė vakar praūžusios vėtros, išrautas su šaknimis nusviro, vos laikosi, bet tyli ir nedejuoja. Tai jo paskutiniai atodūsiai. Dar kurį laiką jis matys saulę, girdės paukščių skardenimą, prie jo dar prisiglaus koks žvėrelis ar nutūps paukštis, o paskui jo nebebus... Jis dar bus, bet nieko nejaus... Jis nešlamės, nyks, kol vieną dieną iš jo liks tik krūva dūlėsių...
O kiti medžiai stovės greta, stiebsis į saulę, brandins vaisius, linguos, šlamės ir atvers tau savo sielą. Tik įsiklausyk į jų pasakojimus...
Atėjus vakarui ir jie nurims. Tyla ir ramybė užliūliuos, nuves tave kažkur toli toli...
Prabėgs lengvas baimės šešėlis, tavo ausis pasieks kažkokie neaiškūs ir bauginantys garsai. Veriantis paukščio klyksmas sukaustys visą kūną. Kaip plaka širdis... Kaip pasikeitė miškas- tamsus, niūrus ir paslaptingas, stovi be garso, be judesio, be gyvybės... Dar gerą valandą tu stovėsi sustingęs, tiesus ir išsitempęs, kaip ir tie medžiai.
Mes žmonės ir mūsų pasirinkimas – gyventi kaip tie medžiai ir laukti lemiamos audros ar eiti į dar šviesią erdvę ir toliau stebėti saulėlydį, skaičiuoti danguje žvaigždes ir laukti ateinančios aušros.
O medžiai stovi tylūs ir tamsūs, pilni liūdesio ir nuolankumo kažkam, ko mes nesugebame įžiūrėti ir nepažįstame. Medžiai aiškina mums, rėkia, tiesiasi į šviesą ir kaip mes, laukia ateinančios aušros ir patekančios saulės. Tada jie vėl atgyja, praeina liūdesys, sukaustęs juos, vėl jiems dainuoja vėjas ir čiulba prisiglaudę jų šakose  paukščiai. Vėl ateina džiugesio pilna diena...