Rašyk
Eilės (74636)
Fantastika (2213)
Esė (1505)
Proza (10556)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Atsisveikinimo sodai.


    Šventvagiškai gražus rytas atiduoti mylimo žmogaus kūną ugniai. Tai buvo vienintelė Danielio mintis žvelgiant į ryškiaspalviais žiedais pasipuošusius Atsisveikinimo sodo medžius ir krūmus, kurių lapus šlamino lengvas jūros vėjas. Rytinės saulės spinduliai dar nebuvo įkaitinę oro, dvelkiančio beveik kas naktį iškrintančio lengvo lietaus gaiva. Viskas aplinkui buvo per daug gražu, kad stovėtum čia visiškai vienas ir lauktum. Lauktum, kada jau paskutinį kartą galėsi paimti ant rankų tą, kurią ant tų pačių rankų tiek kartų slaptą nuo visų nešei į putojančias jūros bangas, klimpdamas į šiltą pakrantės smėlį, tokį pat ankstyvą rytą, kaip šis.
Tiesa pasakius, jis nebuvo visiškai vienas. Žuvusių Aukso salose laidotuvės šiomis dienomis vyks nenutrūkstamu srautu. Prie tokių pat po visą sodą pagarbiu viena nuo kitos atstumu, tarsi išsiskleidusi vėduoklė, puslankiu išsimėčiusių altanų, pasidengusių vijoklių žalumą, būriavosi žmonės. Prie vienų jų buvo daugiau, prie kitų mažiau, tačiau tik prie šios altanos Danielis stovėjo visiškai vienas, pasipuošęs paradiniu komandoro munduru, be regalijų ir apdovanojimų, tačiau su skiriamaisiais ženklais, neleidžiančiais abejoti, kas jis toks. Jis pasipuošė ne Jai. Jai to niekada visiškai nereikėjo. Jai tai niekada nebuvo svarbu, skirtingai nuo anksčiau, iki suprantant, kad pamilo Ją, turėtų kitų moterų, geidžiančių pripažinimo viešumoje ir apkalbų šlovės. Jis apsirengė dėl savęs, dėl bausmės sau. Apsirengė, kadangi jau penkerius metus geidė parodyti visiems, kad Ji turi jį, o jis turi Ją, tačiau visą laiką bijojo. Ri buvo per daug supratinga jo atžvilgiu, kad kada nors padarytų tai, kas, jos manymu, sukeltų jam nors mažiausius nepatogumus. Tokiomis jo abejojimo akimirkomis  tik šypsojosi linksma atlaidžia šypsena. Ji buvo vienas iš nedaugelio žmonių  jo gyvenime, kuris niekada nebuvo padaręs jam ką nors bloga, tyčia ar netyčia įžeidęs ar nepateisinęs jam reikalingu laiku jo lūkesčių. Esant drauge apgaubęs jį ramia namų šiluma ir dėmesiu, nepakitusiu net ir gimus jų dukrelei. Todėl Danielis skubėjo šiomis paskutinėmis atsisveikinimo minutėmis viešai pripažinti mylimą moterį savo gyvenimo dalimi. Gyvenimo, kurį jis tik ragavo, bet į kurį bijojo pilnai pasinerti.
    Pritildytai suskambo varpas ir Atsisveikinimo sodų patarnautojai, nešini ant rankų baltais nepermatomais, klostėmis beveik iki žemės krentančiais šydais pridengtais kūnais, per nedidelę grubiai tašytais akmenimis grįstą aikštelę patraukė nuo pagrindinio pastato link prie kiekvienos iš altanų vedančių siaurų alėjų. Danielis žengė pasitikti link jo einančio nešančiojo, kuriam iš abiejų šonų žengė lygiai tokiais pat, bet nedengiančiais veidų šydais ir iki pat žemės krentančiomis tunikomis apsitaisiusios dvi jaunos patarnautojos. Prie kitos alėjos einantis patarnautojas nešė nedidelį kūnelį, giliai paslėptą tarp šydo klosčių. Jauna moteris visiškai skausmo išsekintu veidu, paėmusi jį ant rankų, stipriai priglaudė prie krūtinės ir susvyravusi atsirėmė į šalia stovintį jauną vyrą. Tradicija vienam iš artimų nunešti mirusiojo kūną iki vietos, kur su juo bus atsisveikinta, kilo iš tikėjimo, kad tik pilnai pasinėrus į savo skausmą, gali suprasti, kaip labai tau buvo artimas šis žmogus, kaip stipriai tu jį mylėjai ir ko tu dabar netekai. Skirtingai nuo Teroje jau daug amžių įsigalėjusio papročio vengti bet kokio nereikalingo skausmo dėl artimojo mirties ir bandymo turėti kuo mažiau sąlyčio su mirusiojo kūnu, instinktyviai baiminantis šalia esančios mirties apraiškų, Irvine buvo privalu tai padaryti, pripažįstant pabaigos neišvengiamumą. Neesant artimųjų, šią pareigą įvykdydavo specialiai tam paskirti merijų darbuotojai ir atsisveikinimas žvelgiant į jūrą įvykdavo visada, jei tik kūno būsena leisdavo tai atlikti, neįžeidžiant mirusiojo orumo.
    Danielis suvirpėjo ir susvyravo, pajutęs savo rankose Ri kūno svorį. Specialaus paruošimo laidotuvių ceremonijai metu, veikiant natūraliais augaliniais preparatais, buvo pasiekiama mirusio būsena, kai jo kūnas išlikdavo toks pat lankstus, kaip ir esant gyvam. Pirminis tiesiog instinktyvus, bet apgaulingas pojūtis, kad ji tik miega, galutinai palaužė Danielio valią. Netramdydamas ašarų jis lūpomis priglūdo prie ant jo peties nulinkusios šydu uždengtos moters galvos. Jam buvo vis vien, kad aplinkui esantys žmonės žvelgia dabar į jį ne tik užjausdami, bet ir su nuostaba. Buvo nebesvarbu, kad šis įvykis jau šiandien vakare bus aprašytas vakariniuose laikraščių leidiniuose. Gal pasirodys net slapta darytos nuotraukos ir etatinės aukštuomenės liežuvautojos su pasigardžiavimu išnarstys jį po kaulelį.
    Jis palaukė, kol greta buvusios patarnautojos pataisė krintančio žemėn šydo klostes ir pasisukęs norėjo žengti altanos link. Už kelių žingsnių, liūdnai žvelgdama į jo ašarotas akis, stovėjo Emanuelė Dant, nežinia kaip ištrūkusi iš ją užgriuvusios darbų gausos. Apsitaisiusi akinamai balta paradine uniforma su Gelbėtojų korpuso komandoro skiriamaisiais ženklais ir su didžiule Ri dievintų įvairiaspalvių daugiažiedžių Irvino lelijų puokšte rankose, ji traukė daugelio netoliese buvusių žmonių žvilgsnius.
    - Aš būčiau nešusi ją, jei tu nebūtum galėjęs. – skubotai ištarti žodžiai suskambo tarsi atsiprašymas, jog ji matė jo ašaras didžiausio silpnumo akimirką. Tiesa sakant, ši moteris turėjo gal net didesnes teises būti šalia mirusiosios čia ir dabar. Priėjusi arčiau, Emanuelė ranka perbraukė per šydu pridengtus Ri plaukus, tarsi glostytu vaiką. Po to skruostu prisiglaudė prie jos skruosto ir labai tyliai kažką sušnabždėjo mirusiajai. Jos tariamų žodžių Danielis nepajėgė nugirsti. Praleidusi jį į priekį, Dant žengė jam iš paskos alėjos gale esančios altanos link.
    Šalia buvę kitų laidojimo apeigų kai kurie dalyviai žvelgė į šią sceną su neslepiamą nuostaba. Du iš trijų garsiausių planetoje žmonių, turinčių teisę vienas po kito pakeisti Irvino planetos Prezidentą jo poste, šiam toliau negalint eiti savo pareigų, sugniuždyti skausmo stovėjo prieš juos. Neslėpdami savo tapatybės, viešai, be jokio ypatingo išskirtinumo, kaip ir kiekvienas eilinis šio miesto gyventojas, lydėjo į paskutinę kelionę jauną moterį. Moterį, be jokios abejonės buvusią nepaprastai artima vyriausiajam kosminių karinių pajėgų vadui. Tai neišvysi net ir bulvarinės žiniasklaidos žinių laidose.
    Danielis atsargiai paguldė Ri kūną ant altanos viduryje stovinčio, neįmantriais ornamentais puošto ir gausiai žydinčių gėlių žiedais apipinto gulto. Šiek tiek praskleidė jos veidą dengiantį šydą ir delnu prigludo prie jau šalto moters skruosto. Kaip dažnai yra buvę anksčiau, jam dėl kažko įsikarščiavus ir stengiantis vis garsiau tariamu balsu apginti savo vienintelę ir tik vienintelę tiesą, ji panašiu judesiu abiejų rankų delnais suspausdavo jo veidą. Visiškai nieko netardama, linksmai šypsodamasi, tik akių žvilgsniu ir savo rankų šiluma, priversdavo jį nutilti ir dar kartą viską gerai apmąstyti. Ri niekada neversdavo jo priimti kieno nors kito svetimą nuomonę. Manydama, jog jis neteisus, savo švelnumu priversdavo dar kartą viską apmąstyti iš naujo.
    Padėjusi savo laikytą gėlių puokštę prie mirusiosios kojų, Emanuelė liūdnai žvelgė į mirties šešėlio jau paliestą jai labai brangaus žmogaus veidą ir visada anksčiau buvusį bet kokiomis aplinkybėmis stiprų vyrą, dabar negalintį suvaldyti plūstančių ašarų. Kiekvienas iš jų turėjo savus prisiminimus. Ri buvo daugiau negu draugė, bendradarbė ar sesuo. Ri buvo pirmasis jos išgelbėtas žmogus. Kur ten žmogus – mažas iki uždusimo klykiantis žmogutis kosminio gaisro apimto chemijos kombinato gyvenamojo bloko tamsiame kambarėlyje. Daugiau kaip prieš dvidešimt šešerius metus Emanuelė Dant, prie Karo akademijos įsteigtos aukštesniosios mokyklos mokinė, atliko būtinąją pažintinę praktiką po pirmo mokymosi semestro gelbėtojų kosminiame laive. Šis pastoviai budėjo Irvino planetai priklausančiame kosmoso kalnakasybos ir perdirbimo įmonių viename iš sektorių. Liūdnai sutapus aplinkybėms šis laivas buvo arčiausiai, kai bet kokius funkcionavimo limitus viršijusiame chemijos kombinate, tingiai besisukančiame orbitoje aplink negyvą, tik numeriu pažymėtą, bet turtingą naudingomis iškasenomis planetą, kilo gaisras. Ugnies poveikyje čia gaminamose medžiagose prasidėjo cheminės reakcijos su nuodingų medžiagų išsiskyrimu, kurių negalima buvo sustabdyti vien tik išhermetizavus patalpas ir nutraukus deguonies tiekimą. Padėtį sunkino tai, kad techniškai visas kompleksas buvo vientisa konstrukcija, be galimybės ką nors joje pakeisti mygtuko paspaudimu iš centrinio valdymo pulto. Kol profesionalūs gelbėtojai bandė valdomais sprogimais atskirti degančias kombinato sekcijas nuo ugnies dar nepaliestų  dalių, mokiniams, prižiūrint instruktoriui, buvo įsakyta patikrinti, betarpiškai neesančio gaisro zonoje, gyvenamąsias patalpas. Pagal esamus pranešimus, visi žmonės iš čia jau buvo evakuoti. Susiklosčius aplinkybėms ar dėl savo neatidumo Emanuelė atsiliko nuo savo grupės. Nepaklususi radijo ryšiu gautam instruktoriaus nurodymui likti vietoje, kol ateis pagalba, viena atsargiai slinko menkai apšviestu žemutinio aukšto jau netekusiu dirbtinės gravitacijos koridoriumi, kartas nuo karto drebinamo tolimų sprogimų. Kadangi gyvenamojo bloko korpusas nebuvo tiesiogiai pažeistas, kosmoso šaltis dar nebuvo įsiskverbęs į vidų. Daugelis gyvenamųjų kambarių buvo atviri ir tik kelių durys, rodos, buvo sandariai užšautos.  Autonomiškai veikiantis skafandro pirštinėje įtvirtintas paieškos įrenginys staiga užfiksavo dar gyvą būtybę viename iš kairėje pusėje esančių, panašių į kalėjimo kamerą, patalpų. Davikliai rodė, kad nuodingų medžiagų koncentracija aplinkoje greitai viršis kritinę ribą. Nuo ilgo naudojimo sudilusios, turėjusios būti hermetiškomis, durys nebegalėjo apsaugoti čia gyvenusių žmonių. Bent taip manė pati Dant, žvelgdama į besilupančiais dažais padengtas ir aprūdijusias metalines koridoriaus sienas. Garso paieškos sensoriai į jos ausines nukreipė klykiančio kūdikio balsą. Vargu ar komandorė dabar galėtų atgaminti savo atmintyje artimiausias penkias po to sekusias minutes. Skafandro kameros padarytą įrašą ji tiek viena, tiek ir kartu su Ri, kai ši paaugo, buvo peržiūrėjusios ne vieną kartą. Įrašas bylojo, kad lazeriniu pjautuvu labai negrabiai ir nedovanotinai ilgai Emanuelė pjovė lankstų formos vyrius. Rankomis įsitvėrusi į sienose įtaisytas rankenas, kurios būdavo naudojamos  judant koridoriumi, esant išjungtai dirbtinei gravitacijai, kojomis išstūmė duris į vidų. Nuo smūgio nusviesta atgal prie priešingos sienos ji atsispyrė nuo jos ir į tamsią patalpą įlėkė kaip patrankos sviedinys. Tuo momentu ji net nepagalvojo, kad bet kurią akimirką gali pasismeigti ant kokio nors aštraus strypo ar suplėšyti savo skafandrą ir žūti apnuodytoje aplinkoje anksčiau, nei ką nors spės išgelbėti. Kambario viduryje, skriedama pro šalį, ji viena ranka užsikabino už dviaukštės gultų konstrukcijos, kita -  už skersinio užkabino sutrumpintos gelbėjimo virvės štucerį. Sugriebė ant apatinio gulto paprasto audeklinio antigravitacinio tinklo saugomą, storame vaikiškame kombinezone esantį kūdikio kūnelį. Nuplėšusi nuo diržo automatiškai išsiskleidžiantį permatomą, individualų gelbėjimosi  paketą, klykdama įgrūdo vaiką į jį, mechaniškai nuspausdama užraktą ir  suspausto mini oro balionėlio vožtuvą. Po minutės ir dvidešimt šešių sekundžių pasirodęs instruktorius taip ir surado ją prisirišusią prie gultų, glėbyje laikančią lašo formos gelbėjimosi kapsulę su vėl pradėjusių klykti kūdikiu viduje. Emanuelė taip ir nesusiprato prijungti šią kapsulę prie jos gyvybę palaikančios sistemos.
    Partempta į laivą ir kaip šlapia pelė ištraukta iš skafandro, ji vėl apsikabino verkiantį kūdikį ir nieko nesuprantančiomis akimis žiūrėjo į paskutiniais žodžiais ją keikiantį ir ant jos klykiantį klasės vadovą. Nepajuto, kai jis delnu jai smogė per veidą. Nepajuto iš pramuštos lūpos tekančio kraujo skonio. Nepajudėjo, kai šliuzo patalpoje buvę gelbėtojai nutempė vyriškį šalin. Nepaleido vaiko iš rankų net tada, kai laivo gydytojas suleido jai stresą slopinančių vaistų.  Taip ir sėdėjo ant grindų, kol nepamatė į kūdikį rankų tiesiančios laivo vadės – vienintelės, neskaitant jos, visiškai sustingusios iš siaubo penkiolikmetės mergaitės, moters šiame aplink besisukančiame ratile. O po to viskas išnyko. Po penkių valandų jai prabudus medicininiame sektoriuje, priėjęs laivo medikas juokais pavadino ją „maža mama“. Šiek tiek pakreipusi galvą į šoną, Emanuelė pamatė šalia jos lovos pastatytą mažyliams skirtą medicininį aparatą su atvertu gaubtu. Duomenis nuskaitančio įrenginio ekranėlyje matėsi rausva juostelė, žymintį vaiko lytį. Ten buvusi mergaitė ramiai miegojo suspaudusi sulenktų rankų kumštelius.
    Tuo metu tokiose įmonėse dirbo daug nelegaliai atvežtų ir tapusių visiškai beteisiais darbininkų. Aprūpinimo duomenyse jie buvo įvardinti tik numerių, kuriais taip pat buvo pažymėti ir jų kūnai, seka. Gyvenusių patalpoje, kur buvo rasta mergaitė, identifikaciniai numeriai buvo greitai nustatyti, bet daugiau nieko. Pagal esamas atžymas, jie turėjo būti pramoninėje zonoje savo darbo vietose tuo metu, kai prasidėjo gaisras. Tarp išgelbėtų jų nebuvo. Ant nedaugelio surastų žuvusiųjų kūnų tokių numerių neaptikta. Mergaitės niekas neatpažino.  Esant tokiai padėčiai, pagal gelbėtojų korpuse nusistovėjusią tradiciją, naują vardą vaikui duodavo jį išgelbėjęs žmogus. Išgelbėtajam buvo suteikiama jo gelbėtojo pavardė, tarsi tylus įpareigojimas, esant norui ir galimybei, ateityje juo pasirūpinti, neatsiradus norinčių jį įvaikinti. Sėdėdama ligoninės lovoje ir žvelgdama į besišypsančius laivo vadės ir jos padėjėjo veidus, atėjusių registracijos dokumentuose įrašyti ir savo parašais patvirtinti naują išgelbėto kūdikio tapatybę, Emanuelė sutriko. Ji nesugalvojo nieko kito, kaip mergaitę pavadinti Ri, mažo margaspalvio paukštelio, gyvenančio Irvino planetos pietinės dalies salų miškuose, vardu.             
    Iš mokyklos Emanuelė buvo pašalinta už savavališkus veiksmus, galėjusius sukelti kito žmogaus žūtį, tačiau be jokio oficialaus, jos biografiją bjaurojančio įrašo. Mokyklos vyresnybė buvo priversta atsižvelgti į gelbėjimo grupėms vadovavusio karininko surašytą pranešimą ir atskirą laivo vadės nuomonę. Jie bylojo, jog oras patalpoje, kurioje buvo įkalintas vaikas, būtų buvęs užnuodytas greičiau, nei atvyktų gelbėtojų grandis. O namuose jos jau laukė oficialus kvietimas studijuoti vienoje iš privačių astronavigacijos mokyklų, su prierašu, kad jai skirta stipendija. Kartu buvo atsiųstas neoficialus pranešimas iš Gelbėtojų korpuso Ryšių su visuomene tarnybos su tiksliu adresu vaikų namų, į kuriuos buvo nuvežta Ri Dant. Emanuelę kažkodėl nenustebino faktas, kad šie namai buvo toje pat saloje, kur ir jos nauja mokymosi vieta. Pasitvirtino dar viena nerašyta gelbėtojų korpuso taisyklė, kad pirmas išgelbėtas vaikas išlieka atmintyje visą likusį gyvenimą ir tu vėl ir vėl stengsies jį pamatyti, tarsi norėdamas įsitikinti, kad tavo pastangos nebuvo bergždžios ir jis dabar yra bent šiek tiek laimingas. Nuo pirmo jos vizito į kūdikių namus iki momento, kol ji vedina už rankos maža mergaite, po mokyklos baigimo, įžengė į savo tėvų namus, praėjo treji metai, kurie buvo tikrai nuostabūs joms abiem. Vien savo buvimu šalia Ri darė ją supančius žmones bent truputėli laimingesniais. Emanuelės tėvams ji sugebėjo pakeisti pabėgusią į kosmosą nenuoramą dukrą. Emanuelės jaunesniam broliui dėl nenutrūkstančių išdaigų sukelti pastovų galvos skausmą ir liūdesį, kai triukšmas aplinkui nurimdavo. Pačiai Emanuelei padėjo neužmiršti savo namų šilumos, kartą per dieną tolimojo ryšio kanalu matant trykštančia juoku žaliaakę būtybę, be perstojo tarškančia, kaip senas storas kaimynų katinas nudribo nuo tvoros, o žuvytė paskendo sodo tvenkinėlyje. Po devynerių metų, eilinių atostogų metu, prisiglaudus vienai prie kitos, klausytis jos prislopintu balsu pasakojamos jaudinančios istorijos, kaip berniukas iš jos klasės ją pabučiavo prie kiemo vartelių, o brolis, šaukdamas ir grūmodamas, jį vijosi per visą gatvę iki pat namų, bet taip ir nepavijo. O dar po septynerių metų, sodelyje prie  vien akmenų krūva dabar virtusio jos poilsio namelio Aukso salose, išgirsti Ri tylų prisipažinimą, kad ji pastojo beveik  nuo dvigubai už ją vyresnio vedusio vyro ir neatšaukiamai yra nusprendusi gimdyti.
    Emanuelei ne kartą ir ne dešimtį savo gyvenime teko lydėti į paskutinę kelionę ant jūros kranto jai daugiau ar mažiau artimais tapusius žmones. Tarp jų ir kelis, su kuriais manė galinti turėti daug daugiau, nei kelias savaites ar mėnesius besitęsiančių audringų pasimatymų. Išskyrus pirmąsias laidotuves, kad ir kaip būdavo liūdna ir sunku, ji sugebėdavo išlikti ramia  ir įtikinti save, kad niekas gyvenime dar nesibaigė. Tik ne šį kartą. Ta įsivaizduojama jos sieloje vieta, kur iki šiol buvo Ri, liko visiškai tuščia ir neperregimai tamsia. Ten nebebuvo nieko ir nieko daugiau ten nebebus. Atrodo, sielos kampelyje užsivėrė mylimo žmogaus kapas – žinai, kad jis ten yra, bet nei pajusti, nei pamatyti jo daugiau nebegali. O šviesūs atsiminimai sklando kažkur kitur, labai aukštai ir reikės labai daug laiko, kad tu juos galėtum pasiekti be smaugiančio gerklę skausmo. O kodėl gi be skausmo. Emanuelė staiga suvokė, jog negali pati sau paaiškinti, kam ji vis dar bando atrodyti tvirta ir liūdnai ramia. Juk tai paskutinės minutės, kai jos yra šalia viena kitos. Kai Ri išneš iš čia, viskas bus kitaip ir tai, ko nepadarysi dabar, nepadarysi jau niekada. Tą pat akimirka ji sulinko, tarsi pakirsta stipraus smūgio, įsirėmusi rankomis į kelius, plačiai pražiojusi burną, slopindama skausmo kupiną riksmą, aiktelėjo ir sustingo klykdama tik savo viduje. Ašaros sruvo nesustodamos ir lašėjo, tikšdamos spindinčiais saulės šviesoje purslais, ant altanos grindinio akmenų.
    Priėjęs Danielis paėmė ją už pečių ir beveik per jėgą pasodino ant šalia stovinčio kuklaus medinio suolelio. Atsisėdęs šalia ir apkabinęs viena ranka per pečius, jis tylėdamas žvelgė į  ant Emanuelės uniforminio trumpo sijono audeklo kapsinčias jos ašaras. Bet kokie užuojautos žodžiai vienas kitam negalėjo nei paguosti, nei ką nors pakeisti. Todėl Danielis tylėjo, pridengęs laisva ranka savo akis ir bandydamas sulaikyti slepiamas ašaras. Jis kažkodėl tai prisiminė beveik prieš aštuonerius metus Emanuelės jam ištartus žodžius. Po eilinio bendrų karinių pajėgų ir gelbėtojų korpuso veiksmų kosmose aptarimo, posėdžių salėje jie trumpam liko vieni. Dant, žvelgdama tiesiai jam į akis, nuoširdžiai ir stulbinančiai moteriškai, tepasakė vieną vienintelę frazę - „Jei kada nors tu ją įskaudinsi, aš tau akis iškabinsiu“. Daugiau nieko. Tik šiuos žodžius ir nelaukdama atsakymo pasisukusi išėjo. Net ir dabar prisiminęs visa tai, Danielis akimirkai šyptelėjo. Tai nebuvo grasinimas, bet fakto konstatavimas. Jie kartu mokėsi aštuonerius metus nuo pat pirmos klasės ir jis puikiai žinojo, kad Emanuelė tikrai tai padarys ir dar matant miniai žmonių. Bet tada jis buvo laimingas. Iki ištariant šiuos žodžius, Emanuelė keletą mėnesių taktiškai apsimetinėjo, kad nieko nežino apie jų suartėjimą.  Šiuo pasakymu ji tarsi neprieštaravo jo ir Ri santykiams. Jam tai buvo labai svarbu, nes jis baiminosi, kad Ri gali įsiklausyti į vieno iš svarbiausių jos gyvenime žmonių nuomonę, jei ši pabandytų nutraukti jų ryšius.
    - Em, - įprastas jų buvusioje klasėje jos ilgo vardo trumpinys Danielio lūpose nuskambėjo dusliai. - Ar ji dėl manęs kada nors verkė?....... Ar padariau aš ką nors, dėl ko ji verkė?
    Danieliui atrodė, kad jei dabar jis neužduos Emanuelei šio klausimo, tai nebeužduos jo daugiau niekada, nes laikas paklausti bus negrįžtamai praėjęs.
    Emanuelė papurčiusi galvą priglaudė abiejų pasuktų į vidų rankų riešus prie savo akių išorinių kampučių. Ji jautė, kad negali prisiliesti prie savo karščiuojančių ir nosinės pritrintų vokų ir kitaip sustabdyti srūvančių ašarų: - Prie manęs niekada. Ji buvo labai laiminga... Visada taip sakydavo ir žinau, kad nemeluodavo.
    Danielis pakėlė galvą. Prie altanos tyliai stovėjo Ri kūną jam atnešusios patarnautojos. Atsisveikinimo laikas baigėsi. Emanuelė pabandė stotis, tačiau susvyravusi prisėdo atgal ant suolelio ir liko sėdėti žemai nuleidusi galvą, pridengusi veidą abiejų rankų delnais ir panardinusi pirštus į priekin užkritusias plaukų sruogas. Tik drebantys pečiai išdavė jos balsu neišrėktą raudą. Danielis atsistojęs žengtelėjo prie Ri ir švelniai paglostė jos petį, tarsi žadindamas pakilti. Po to lengvai pakėlęs ją nuo gulto, atsargiai, tarsi miegantį vaiką, prispaudė prie krūtinės. Per prasiskleidusi šydą įsikniaubė veidu į jos plaukus, kvėpdamas vis dar išlikusi ir nepajėgtą mirties nuslopinti jos kūno aromatą ir taip prisiglaudęs prie jos žengė prie laidojimo rūmų esančios aikštės link.
2010-06-01 22:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-18 22:39
Aurimaz
Geras darbas. Vietomis tik jaučiasi daugiažodžiavimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (3)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-11 23:15
Fatal Error


Jeigu kažkada minėjau, kad gerai pasakoji, tai dabar išverčiu akis ir sakau nerealu!!! Tokio detalaus pasakojimo stiliau galima tik pavydėti. Negaliu patikėti, kad viskas taip kruopščiai pasakojama vien tik iš vaizduotės, kiekviena smulkmena tik sustiprina realumo pojūti.

Pirma dalis gal man labiau patiko nes buvo paprasta nerūpestinga su mažyte, nekalta išdaiga. Na, o šita dalis kūrybiškai techniškai atlikta labai kokybiškai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-03 20:40
Nuar
Meškiuk, tu teisus. Žinau, kad su šiuo skyriumi kažkas ne taip, bet negaliu paaiškinti kas. Ketinau pasakojimo monotoniškumo problemą išspręsti atliekant "šuolį" nuo šios herojų poros prie kito herojaus ir grįžtant atgal. Nelabai įtikinamai gavosi. Atsiliepė išsilavinimo ir patirties stoka. Sekančiame skyriuje pabandysiu išmokti rašyti tokiu būdu. Žiūrėsim kaip gausis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-03 18:04
Meškiukas
Kas daugiausiai užkliuvo - teksto pateikimo būdas. Nežinau, kiek aiškus bus mano palyginimas, bet: aikštėje stovi įkastas lygus stulpas, šalia auga šakotas medis. Į kurio viršūnę tu lengviau įkopsi? Visas šitas tekstas, man asmeniškai, kaip tas plikas stulpas. Taip, aprašyta daug  ir plačiai, bet per daug "lygiai" ir vienodai - viduryje teksto apima monotonija ir skaitai iš pagarbos jausmo. Jei netyčia tuo metu žvilgteli kažkur į šalį, paskui labai sunku surasti vietą, kur sustojai, kadangi nėra aiškių orientyrų. Jei viską suskaidytum ne tokiom sudėtingom sandarom, ne tik kad prailgintum istoriją, bet ir būtų "linksmiau" skaityti.Tikrai nepakenktų sausame pasakojime kas ir kaip mestelėti dar pora dialogų.
Antra smulkmena - nuoširdžiai patariu, jei dar nesi, panešioti gyvą žmogų ant rankų, nugaros, peties ar karutyje. Ir būtinai pasakyk, kad tas žmogus visiškai atsipalaiduotų. Jei tai jau darei, nešiok tiek, kiek reikės suprast - jei tos merginos kūnui buvo kažkas ten padaryta, kad "jis buvo lankstus", turėjo būti pakankamai vargo su jo nešiojimu - jei ne ranka mosikavo, tai koja mostagavo. Galva turbūt ten išvis pagal mėnulio fazes sukos. Pati idėja įdomi, tačiau jos išbaigtumo reikėtų.
Labiausiai patiko  dalis, kur aprašoma išgelbėta mergaitė. Liuks, įtraukė, įtikino. Visa kita, kaip minėjau - per sunkiai ir sudėtingai parašyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-02 03:00
innuendo
Kažkaip iš visų dalių šita labiausiai patiko. Čia daugiausia racijos. Ir atlikimas geresnis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą