Godos

Iš skaudančio pavasario virpesio,
Iš degančių paukščių giesmių,
Iš niekada netylančio ilgesio,
Iš žodžio, to vieno... „myliu“!

Išausiu aš naktį ištirpusią...
Išausiu daugybę tokių!
Nuskynus alyvą palinkusią,
Įpinsiu tarp rūko kasų.

Ir visa tai - tau, tam vieninteliui, -
Aš nešiu ryte dovanų,
Kad mano godas prisimintum,
Regėdamas, kaip išeinu.