Šituos namuos jau niekas nesibeldžia
Veidas tarsi iš prigimties suluošintas –
išdužęs langas su išklypusiom langinėm,
įgriuvę durys
iš lizdo pasilikę tik keli šapai,
dar regis menantys šiltumą plunksnų,
ir gal dar pasakas –
motulės pasparniai skaras šilčiausias man atstodavo
o tėvo balsas – senų dainų aidėjimą,
(galbūt ir aš iš jo tai būčiau paveldėjus)
--
jie negirdėdavo kalbų, kai jiems sakydavo:
kam čia auginat neaugintiną,
kam nepaleidžiat
-
neleisdavo tėvai, neleido
iki pavasario
kai medžiai nežydėjo
lyg būtų nebyliai
ar užkalbėti
---
o rankos Jo buvo tokios glosnios,
kaip žievei – dieviško švelnumo
---------------------------------------------
tiktai prašau, motut, neleisk ištekinti manęs,
tuos žiedus numegztus greičiau nurink
ir išardyki, siūlus kamuolin suvyk
ir krosnin juos!
kad tik neišsiduočiau ir nebūčiau
panaši į obelėlę
prie namo luošojo taip glaudžiančią akis
tėveli, tik neištekinki manęs
palei upes, krauju palietas ir pasileidusias į dangų
tik nepaleisk manęs, kaip vienišos laivelės ten
į dieviškas rankas, glosnias kaip vėjas
-
dabar, pavasariais,
kai šitos rankos paliečia mane,
aš išsižioju giesmei
(tarės, kad prakalbino mane)
aš išsižioju,
o iš gerklės –
tiktai žydėjimas.