Aš skaitau K.M Čiurlionį.Veidai .(tęsinys)5

Tyli vakaro prieblanda . Sėdžiu viena ir gėriuosi ta ramybe, kuri supa mane, prasiskverbdama į kiekvieną mano ląstelę, užpildydama ją ta švelnia liūliuojančia migla . Tai mano laikas... Aš pakibusi tarp būties ir nebūties... Tai mano, vienintelis mano laikas . Aš taip toli nuo visų rūpesčių ir problemų... Tik aš ir ta vakaro prieblanda...
Tyliai sėdžiu, paskendusi lyg rūke, šioje lengvoje ir trapioje prieblandoje. Ir išnyra iš užmaršties praeities vaizdai, ir tokie vis dar brangūs veidai... Kaip iš rūko, kaip iš jūros gelmės pakyla į šviesą, išplaukia iš užmaršties gelmės ir aš užsimerkus, bandau pamatyti juos...
Taip seniai matyti veidai, beveik pamiršti jų bruožai... laikas nuglūdina jų akis, antakius, lūpas, raukšleles... Laikas nuglūdina tuos švelnius, purius plaukus, tą mielą šypseną, viską suliedama į balsvą visumą, į balsvą dėmę su neaiškiais kontūrais. Tik širdyje išlieka brangūs jausmai ir viena, kita veido detalė, amžiams įstrigusi į mano atmintį... Ir brangus vardas, kurį pernešiau per visą savo gyvenimą...
Bandau ryškiau pamatyti, atkurti tavo veidą, tavo mėlynas, tyras akis, tavo švelnų balsą ir ant kaktos užkritusią garbaną...
Laikas daro savo darbą... Nebegaliu ryškiau pamatyti tavo veido, pajusti tavo švelnias, geras rankas ir jų šilumą... Lyg lietus, viską nuplauna laikas...
Priešais mane šmėžuoja dar vienas, kitas ryškesnis bruožas, dar vienas, kitas gana ryškus veidas... Praeis dar dešimt, dvidešimt metų ir jie išnyks iš mano vaizduotės, iš mano atminties, jų vietą užims kiti artimi ir brangūs veidai ir jie, laikui bėgant, išsitrins, pasimirš... Išlieka tik gylus liūdesys, tuštuma ir laikas, kuris užpildys visas mano gyvenimo kerteles, visas spragas, kuris išplėš tuos brangius veidus iš atminties, tiesiog juos uždengs pilka marška... Ir ji laikui bėgant, patamsės, sudūlės ir subyrės į laiko dulkes, kurias pasigriebęs vėjas išsklaidys po visą jį supančią erdvę.... Ir nieko nebeliks...
Taip ir mane pamirš. Liks laike tik balzgani veidų šešėliai, be žvilgsnių, be išraiškos, šypsenos, be atminties...
Vienas po kito blanks man brangūs žmonės ir aš juos vos begalėsiu atpažinti. Laikas... Plaunantis, glūdinantis, skandinantis ir užmirštantis... Laikas viskam: laikas gimti, laikas mylėti ir kurti, laikas gyventi ir laikas mirti... Lyg pilki debesys atslenka užmaršties laikas... Užmarštis viskam... Ir išnykimas, išsisklaidymas, lyg tai vėjas nupūstų rūką, lyg tai saulė išdžiovintų rytinę rasą...
Išnyksta, susilieja veidai, o prieš akis kitiems atsiveria naujas laikas gyventi ir matyti tik ką išėjusius veidus...
Laikas glūdina viską... Tai begalybė... Greit ir tu išeisi į tą begalybę, su brangiausiu paveikslu ir jausmais širdyje ir eisi su juo į naują gyvenimą, į naują viltį, kad ateitis bus geresnė, laimingesnė... Kad ten susitiksi su tuo, pačiu brangiausiu tau žmogumi, tu būsi vėl su juo...