Užpakaloidinis pamišimas

Jei galėčiau prišokt iki jo užpakalio,
Nuogais dantimis nugraužčiau.
Kandžioju naktimis kulokus, -
Gražus visas, padorus, kostiumuotas,
O tas …slankioja šlitiniuodamas,
Šunys uodegas vizgina, vaikai šypsosi.. -
Benkartų benkartai vaikai, šunynas nususęs!
Susapnuoju raištį trumpoj užmaršties palaimoj
Ir tratinu į visus, tratinu iki pablūdimo.
Pabudime vėl užpakalis lyg saulė pakilęs,
Juokiasi girtas, tratina švebeldžiavimais,
Taiklumas dar nesuspenduotas ir nepragertas,
Ir kiek šitai tęsis padorybių žemėj?? -
Nesuprantu – ir grabas yra, ir latras prisnūdęs,
Ir taisyklingų poetų pakankama liekana..,
Ko dar, kad tą brudą užkastume??!
Vis tiek privarysiu aš jį vieną kart–
Neištvers kokį sykį į akis nespjovęs,
O tada ir pasidžiaugsiu girgždesiu,
Visų pamirštu, pušyje besisupančiu.