Mes blaškomės kaip žuvys vandenyne
Ir ieškom laimės kriauklėse,
Kai naktį tylią, ramią, tamsią
Tu atėjai nedrąsiai
Bet mes abu kaip lašas jūroj
Ateinam ir išeinam
Taip, kaip tos žuvys vandenyne
Gimsta, gyvena ir miršta.
Kodėl kaip žuvys vandenyne? Visisškai ne. Nesulyginami net sapnuose dalykai. Pirmiausia - žuvys negimsta. Antra - mes sakai, ateinam ir išeinam, o žuvys kažkodėl gimsta, gyvena ir (netgi) miršta (o, stebūkle). Ir kas per palyginimas: "mes abu kaip lašas jūroj-ateinam ir išeinam"? Gaila, kad netgi musė palieka savo "ženklą" ant stiklo ir paskui ją voras suvirškina, o jūs abu ateinat ir išeinat, t.y. ir visa jūsų gyvenimo prasmė. Ir kam reikia dar popierių dėl to, ir nervus skaitytojams gadinti? Bet matau, kad vieną žvaigždę užkabino kažkas. Džiaukitės.