Rašyk
Eilės (76457)
Fantastika (2231)
Esė (1523)
Proza (10700)
Vaikams (2594)
Slam (50)
English (1173)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Diteris

Kada supratau, kaip aš įklimpau, buvo jau per vėlu. Senis, pralošęs partiją tik nusijuokė ir pridėjo prie mano grašių savo kapeiką. Apsukęs šachmatų lentą, padėjo man išdėlioti figūras, parodydamas, kad atėjo mano eilė žaisti juodaisiais. Buvo truputėlį sunkiau, o kada prie jo prisėdo kažkoks vaikėzas tapo iš vis linksma. Bet ir šią partiją aš laimėjau. Bėdos nuojauta sukirbėjo, kada įsijaučiau į trečią žaidimą. Apsižvalgęs pastebėjau, kad tie gorilos, kurie ankščiau prižiūrėjo  kauliukų mėtytojus, dabar stovi už mano nugaros ir tik laukia senio ženklo. O dėdulė pasirodo su dvigubu dugno, nusprendė mane pagąsdinti: - mane, kuris vieną sykį jau numirė? Pasisukęs link senolio, galantiškai linktelėjau galvą ir, mėtydamas ant nago kapeiką, pastūmiau bokštą
Staiga link mūsų prasibrovė Tadas ir pradėjo kalbėti kaip žymus politikas. O kaip senis jam atsakė, malonu buvo klausytis. Bet vis dėl to draugą reikėjo gelbėti.
Pašokau ir išrėžiau:
- Kiekvienas, kuris kaip nors įžeis veiksmais mano draugą, kilmingąjį poną Tadą Žemeckį, sužinos, kad mano kerštas pasieks jį net svečioj šalyj!
Žiūrovai pradėjo šaipytis ir juoktis. Neatsižvelgdamas į išdavikišką drebulį kojose, išsitraukiau siurikenus ir pasiruošiau blogiausiam. Bet senis keliais tyliais žodžiais nuramino savo šestiorkes:
- Ramiau, ramiau. Kazokėlis gali turėti draugais kokį nors kilmingą bajoraitį. Todėl tas gali taip pat ateiti kartu su tavimi vakare į Samuelio karčemą, atšvęsti Taraso vardadienį. O dabar pratęsim musų partiją.
Toks informacijos srautas apstulbino mane ir aš vos sugebėjau pasiekti lygiąsias.  Vietinės mafijos galva, tai tik dabar supratau, pakvietė mane svečių, kartu suteikdamas žalią kortą. Jis, atsipūtęs, nusileido iki mano lygio ir pristatė savo anūką, kuris nuo šiol turėjo žaisti su manimi.
Taip aš susipažinau su Tarasium, mano dar vienu būsimu draugu. Jis kaip tik pradėjo dėlioti figūras, kaip nežinia iš kur pasirodė vienas iš mūsų kaimo vaikų ir įsikabinęs Tadui į rankovę suriko, kad Alesių muša. Pasakiau susirinkusiems, kad draugystė aukščiau visko, todėl esu priverstas palikti tokią puikią kompaniją. Sugriebiau klumpes į rankas, kad bėgant nemaišytų ir nulėkiau paskui Tadą.

Alesius


Birbynė verkė, juokėsi ir dainavo, dovanodama aplinkiniams šypseną ir liūdesį. Užsinorėjau pasidalyti su aplinkiniais savo jausmais, sukeltais bestebint turgaus gyvenimą. Kai kurias melodijas prisiminiau iš praeito gyvenimo, kitos spontaniškai gimdavo galvoje. Kai švilpynių pardavėjas nuvijo mane, pradėjau slampinėti po turgų ir susiradau užsiėmimą – prieidavau prie tų, kurie garsiau už kitus ginčydavosi ir tylia melodija nuramindavau juos. Panašiai padėjau ir Tadui, gaudamas už tai mažą palydovą, pradėjusį surinkinėti grašius į kepurę.
Nejaugi manęs laukia klajojančio muzikanto dalia, žymaus ir kviečiamo į karalių menes? Bet kaip tai gali padėti užduočiai, apie kurią kalbėjo balsai galvoje?
Grįžęs į savo seną vietą, atsistojau šalia prekystalio ir, pravales birbynę, vėl atsidaviau savo melancholijai. Idilija baigėsi po valandėlės. Prekiautojas švilpynėmis staiga sugriebė mane už ausies ir pradėjo purtyti, virkaudamas ant viso turgaus.
- Ir kas tau leisti čia ghroti? Visas mano gešeftas per tavy sustojo! Gehrbiami žmonės negali tiesiog phraeiti iki mano phrekių! Palik mano phrekystalį. Arba ne, - sumokiat visus pinigus,  kuhrius patehriojau dėl tavęs!
Niekaip neišėjo ištrūkti – tas bjaurybė tvirtai sugriebė mano ausį ir niekaip nenorėjo paleisti. Teko klumpės nosimi įspirti jam į koją. Pyktį jo veide pakeitė nuostaba, bet ausį jis paleido. Pasprukti sutrukdė kažkieno ranka, įsikabinusi į mano petį.
- Tu kodėl mano kūmą įžeidinėji? - Sukriokė ryžas gorila, - Ir dar spardaisi kaip arklys! Tuoj nuvesim pas teisėją, kad rykščių išrašytų!
Pasisukau taip, kaip mane spėjo išmokyti Tadas su Diteriu ir ant mano pečių nukrito aibė problemų. Iš pradžių perplyšo mano mano liemenė, po to laikęs mane drimba iš inercijos pastūmė pardavėją ir šis krisdamas sulaužė savo prekystalį. O kai mus apsupę žmonės pradėjo šaipytis, ryžas man trinktelėjo tokį antausį, kad net akyse sužaibavo.
- Nustok mušti vaiką, - suriko kažkoks kailiniuotas ponas.
Liaudis truputį aprimo, bet čia atbėgo Diteris ir surikęs, - mūsiškius muša, - pašokęs žiebė klumpe gorilai į kaktą. Prie jo prisijungęs vaikėzas sušuko apie tai, kad vėl žydai dorus krikščionis apgaudinėja ir pradėjo spardyti šalimais stovintį prekystalį.  Minioje pasigirdo juokeliai ir patarimai, kaip geriau tuos bjaurybes nekrikštus pamokyti, kai mane iš minios ištraukė Tadas ir sušnibždėjo, kad bėgčiau į mūsų nakvynės vietą, Du sykius jam kartoti nereikėjo, ir aš iš visų jėgų pasileidau namo. Greitai mane pasivijo Diteris su tuo bernioku ir mes palikom šį, tokį nedraugišką XXI amžiaus gyventojams, turgų.

Po kiek laiko  sėdėjome sodelyje už namo ir juokėmės apžiūrinėdami vienas kitą. Mėlynė po Tarasio akim, o būtent taip vadino mūsų naują draugą, dar tik žadėjo sužydėti visomis vaivorykštės spalvomis, gumbas Diterio kaktoje panašėjo į ragą, o po jų pasakojimo, kaip atrodo mano ausys, prasitariau, kad aš dabar Kūlverstukas. Nuotaika pas visus buvo linksma ir kovinė, todėl niekas nesupyko, kai atbėgęs Tadas apdovanojo mus draugiškais antausiais.
- Blogi vaikai, visiškai niekam tikę, - sumurmėjo jis, parodijuodamas Gorlumą iš Žiedų Valdovų. Išgirdęs juoko salvę, apsimetė, kad jis čia niekuo dėtas ir pratęsė.
- Chebrantai, o jūs nors suprantate, kad dabar metus negalėsite pasirodyti šiame turguje? Bet nieko, prasiveršim. Svarbiausia, aš jau sugalvojau, kaip pataisyti mūsų finansinę padėtį. Diteri, ar nenori nusipirkti ką nors sau ir savo motinai?
Išgirdęs jo norus, pažadėjo išpildyti tik kai kuriuos iš jų, neįmanomus palikdamas vėlesniems laikams. To paties paklausė ir manęs.
-  Tuo geriau tegul rūpinasi mano mama, - atsakiau jam.
- O ar radot būdą, kaip greičiau pripildyti mūsų kišenes? - pratęsė Tadas.
Diteris tik liūdnai pratylėjo, o aš papasakojau apie niekam tikusius vietinius muzikos instrumentus. Tadas suburbėjo:
- Sunki vaikystė, mediniai žaislai, moliniai būgnai, šachmatai.....
- O jūs nepastebėjote, kad šacmatu figūros, kuriomis žaidžia Taraso dėdė, labai jau nuobodžios? O jei mums, su piemens Arūno pagalba išskobti truputį kitokias?
Čia įsikišo Diteris.
- Galvoji, sukurti ką nors panašaus į elfų kovą prieš tamsos kariuomenę?
Tadas nustebo:
- O blogio jėgomis tu įsivaizduoji įvairiausius trolius, goblinus ir kaukus? - Išgirdęs patvirtinimą, pratęsė, - geriau tegu šviesos jėgas simbolizuoja žmonės.
Čia neišlaikiau aš: - Ir prie kiekvienos lentos pridėti žaidimo istoriją, pasaką, kuri visą tai paaiškintų. Tarasiau, ar tu žinai, kur čia galima rasti porą švarių lapų ir dažų?
Tik pažvelgę į kazokėlį, supratom, kad mes, atsidavę linksmai nuotaikai, atsipalaidavom ir per daug išplepėjom. Pas vaikį akys buvo, kaip pas karvę, ant kurios ką tik užlipo bulius, o žandikaulis jau rėmė žemę.
- Jūs tikriausiai raganiai, pagrobę jaunų kazokėlių kūnus ir taip pabėgę nuo šventosios inkvizicijos?
Čia mus vėl išgelbėjo Tadas.
- Kaip tu galvoji, mes pikti raganiai, ar tavo draugai? - Tarasius tuoj pat sulinksėjo, atsakydamas, kad laiko save ir nori toliau būti mūsų draugu ir Tadas pratęsė: - Mes trise visai neseniai papuolėm į seno pagonių krivio nelaisvę. Jis laikė mus uždaręs paslėptų gūdžiuose miškuose griuvėsių požemiuose kelis metus. Papasakojo mums, kad žemėje pasirodė antikristo pasiuntinys ir senieji dievai išrinko būtent mus, kad jį sustabdytume. Kartu jis išmokė mus visokių jau užmirštų menų ir pasidalino jų žiniomis. Tik supratęs, kad jau esam pakankamai pasiruošę paleido mus. Svarbiausia, kai vėl atsidūrėme laisvėję, sužinojome, kad praėjo tik trys dienos ir jas mes praleidome savo lovose, karščiuodami.
- O dabar klausiu tavęs Tarasiau, anūke žymaus ir gerbiamo kazoko Pantelėjaus, padėsi tu mums toje kovoje ar užsinorėsi atsėdėti kur nors pasislėpęs?
Klausiausiu ausis išpūtęs ir negalėjau patikėti, kad Tadas gali taip kabinti makaronus mažam vaikui. Tarasius su ašaromis akyse pradėjo įtikinėti, kad jo giminėje niekas mirties nebijojo, ir kad visada pasiryžęs padėti teisingai kovai, ir gali net dabar gali prisiekti Šventąja Mergele, jog bus mūsų tarnu iki mirties.
- Labai gerai, - ištarė Tadas. - Kitaip mums būtų prireikę tave užmušti. Šėtono tarnai nesnaudžia ir jau žino, kad žemėje pasirodė jų vadovo medžiotojai, todėl ieško mūsų nesustodami. Bet iš pradžių priesaika.
Tadas greitai apibėgo sodą norėdamas įsitikinti, kad mūsų niekas nemato ir rado krūmuose du vaikus, visada sekusius paskui jį ir Diterį. Visa mūsų užmačia galėjo nueiti karvei po uodega.
- O ką mes čia matome? Du pionierius - pėdsekius, kuriems čia tikrai ne vieta. - Į vaikus buvo gaila žiūrėti. Žliumbdami jie pradėjo įtikinėti, kad atsirado čia visai netyčiom, paprasčiausiai ponas bajoraitis užmiršo jiems pasakyti, kad jau nereikia sekti paskui mane su Diteriu. Šnipai nedaskobliuoti, bet ir Tadas geras, nors ne, jis kaip tik ir teisingai pasielgė.
Diteris kraupiai besišypsodamas surado puoduką, pripylė į jį šulinio vandens ir pratarė, kad vaikų kraujas kaip tik tiks priesaikai. Vienam iš jų staiga sušlapo kelnės, bet čia vėl įsimaišė Tadas. Jis sugriebė mažylį už pečių, pasižiūrėjo jam į akis ir pratarė:
- Atsimink, apsimyžti tu galėsi dar ne vieną sykį. Bet tai nereiškia, kad tu turi nustoti eiti savo keliu. Gali būti, kad ateityje tave dar ir kankins, ir tu ne tik, kad nusičiurkšti, - numirti negalėsi, kol neišpildysi savo užduoties. Tai ką, ar esat pasiruošę su broliu ištarti priesaiką? Tada nustokit žliumbti.
Aš nepasakoju, kaip reagavom į Tado teatrą mes su Diteriu XXI amžiaus vaikai, bet Tarasio ir vaikų akyse pamačiau fanatizmo ugneles ir ryžtą tuoj pat šokti į laužą. Bajoraitis pasiuntė berniukus link šulinio, - nusiplauti ašaras ir snarglius, to paties paprašė kazokėlio ir, kaip mes viduj nekvatojom, manęs su Diteriu. Po to sustojom ratu ir, iš pradžių vadas, po to mes visi įsipjovėm sau rankų dilbius bei, palaukę kol vanduo puodelyje taps tamsiai raudonas nuo kraujo, atsigėrėm po gurkšnį ir pakartojom tą iškilmingą nesąmonę, kuri turėjo tapti mūsų priesaika. O tai, ką paskui atliko Tadas manę tiesiog užmušė. Jis ėmė ir išgydė visas mūsų žaizdas ir mėlynes.

Tadas

Pats nesupratau, kas man atsitiko. Tas kvailas ritualas su priesaika praėjo kaip sapne. Mane sudomino tik sekantys įvykiai. Kai kartojau priesaikos žodžius, apsėmė visiško susiliejimo su pasauliu jausmas, pamačiau šviesos spindulius, jungiančius ir perkertančius visumą. Pabandžiau perduoti tą būseną savo grupei ir pamačiau kaip ryškiai sužibo linijos, jungiančios mus. Pasibaigus euforijos bangai, lydinčiai ritualą, pajutau silpnumo priepuolį. Nekreipdamas dėmesio į nustebusius žvilgsnius, kažką suburbėjau ir, slėpdamas drebulį keliuose bei stengdamas išlaikyti tiesią nugarą palikau draugus. Ir tik įsitikinęs, kad niekas nemato, leidau sau atsiremti į ąžuolo kamieną.
Tai kas vis dėlto įvyko? Staiga pasaulis pasirodė man dar viena savo puse. Prisiminęs kažkada skaitytas Karloso Kastanedos knygas, nusišypsojau ir pabandžiau vėl iškviesti tą būseną. Šį kartą vietoj viską perveriančių spindulių pajutau kaip ąžuolas dalinasi su manim savo stiprybe.
Kai pasišvilpaudamas nuėjau į turgų, prie mūsų prekystalio jau šurmuliavo visa minia. Vietiniai kažin ką įrodinėjo maniškiams, o triukšmas žadėjo pasiekti Dariaus Kedžio gerbėjų susirėmimo su policija lygį. Nustumdęs mūsų moteriškes už prekystalio, o tai kelioms iš jų jau ir  skarelės nuo plaukų nusmuko, pasižiūrėjau į apsupusius mus turginius. Gerai, kad ten irgi vienybės nebuvo, visi įrodinėjo savo tiesas oponentams, prie to draugiškai rodydami į mūsų pusę.  Supratau, kad į barzdas dar neįsikibo, bet tuoj pradės. Nežinodamas kaip išsisukti toje situacijose, išsitraukiau peilį, ir pradėjau krapštyti purvą iš panagių. Dvidešimties širdies dūžių užteko, kad minia nutiltų, bet čia kažkoks ryžas dilba, išvadinęs tuo snargliumi, pabandė sugriebti mano liemenę.
Spyris pėdos kraštu link kelieno, skausmingas rankos užlaužimas ir peilis, įremtas po pagurkliu privertė jį apmirti. Mandagiai pasiklausiau pas savo mergaites, kodėl čia žmonės taip triukšmauja ir kaip praėjo turgus? Pokalbio metu Ryžas pabandė išsisukti, ir man teko suprasti, kiek dar teks treniruotis, kad mūsų trijulę pradėtų gerbti. Žmogėnas vos nesulaužė sau rankos norėdamas ištrūkti, bet vis dėlto teisingai įremtas peilis, privertė jį apsimesti Mikelandželo statula. Dar sykį paklausęs mergaičių, kreipiausi į minią:
- Ir kodėl gerbiami žmonės taip triukšmauja? Kas tokio įvyko šiame nuodėmingame pasaulyje, kad jie, palikę krikščionišką nuolankumą, nori nuskriausti niekuo nekaltas moteriškes?
Išgirdau kaltinimą, kad žmonės iš mūsų kaimo apvogė kelias krautuvėles ir sumušė daugelį gerbiamų prekiautojų. Visa laimė, kad minioje daugelis prisilaikė visiškai skirtingos nuomonės ir neleido nukentėjusiems šturmuoti mano prekystalio. Išeitį suradau praėjusio gyvenimo patirtyje. Jei meluoti negalima, o teisybė labai nepatogi, pradėk kalbėti tokias pievas, kad....
- Tai jūs sakot, kad šios silpnos geraširdės moteriškės bėgiojo po turgų ir mušė visus pasitaikiusius prekeivius? - Taip, užkabino. Reikia laiko, kad sugalvotum atsakymą į tokį idiotišką klausymą, bet kaip tik jo aš visai nesiruošiu jums duoti. Pastebėjęs, kad minioje kažkas jau sugromuliavo mintį, pratęsiau:
- O gal, jūs visi matėte šias garbingas moteris, bėgiojančias nuogomis po turgų? Primenu, kiekvienas kuris taip įžeis mano drauges, iškvies į dvikovą mane, kilmingą bajoraitį Tadą Žemezkį.
Norėjau pratęsti mintį apie tai, kad gal jie ir dar jas po turgų ant šluotų lakstančias matė, bet pamatęs stovintį netoli garsiai bežvengiantį Panteliejų, apsuptą savų šestiorkių, laiku sustojau. Vos iki iki inkvizicijos neįsišnekėjau. Senas kazokas spyriais pradėjo vaikyti užsistovėjusius žiūrovus ir greitai beliko tik vienas iš jų. Atkreipęs dėmesį į jau paleistą, išraudusį Ryžą, lėtai, gerai atidirbtu tembru pratariau:
- O gal ponas matėte, kaip ši padori mergaitė, - parodžiau į Laimą ir pratęsiau, - maudėsi prūde vėlai vakare. Ir kaip vandens lašai smulkiu upeliu nutekėjo tarp krūtų link uždrausto trikampio?
Kazoko pavaldiniai nulūžo vietoje, o man prireikė slėptis nuo akimirksniu furijomis virtusių kaimo moteriškių. Gerai Ryžui, jis tai iš karto pabėgo, aš tai turėjau įrodyti valstiečiams, kad negalima kelti rankos prieš savo poną, o po to, kad jiems nieko už tai nebus. Mane išgelbėjo Pantelėjus su Aivaru. Jie ir dar keletas vyrų šiaip taip numalšino ši stichinį liaudies maištą. Tik tai kazokas lengvai patampė manę už ausies, suburbėdamas, kad toli nueisiu, jei neužmuš pavartėje ir, kad dabar jis nebijo numirti, matydamas jog auga nauja tikrų kazokėlių karta.
Ir kaip jis tik išdrįso, manęs jau seniai niekas už ausies netasė. Atsiminęs, kaip aš atrodau nusiraminau, bet vis dėlto įrašiau senį į mirtinų priešų sąrašą. Taip ir pykau visą likusį turgų. Gerai, kad sutartis su pirkliais leis ateityje truputį užsidirbti, bet argi tai pinigai? Man, kad pasiekti tikslą, jų reikia oi kaip daug. O čia dar du maišai bulvių pasimaišė ir teko atiduoti už tokią retą prekę net penkiasdešimt grašių. Jau labai kaimiečiai nenorėjo jų imti, tipo labai nuodingos. Teko prisiminti Prancūzijos karaliaus gudrybę ir papasakoti visiems, kad bulves galima valgyti tik kilmingiausiems bajorams. * Bet paskaičiavęs gautus ir išleistus pinigus, sumokėjęs turgaus mokestį, karčiai nusišypsojau, supratęs, kad beveik nieko neuždirbau. Ir kaip tik ištrūkti iš šio užburto rato?
O dar poryt reikės bažnyčioje paaukoti.

Informacija iš ateities, pamąstymui.

Iš kur galėjau žinoti, kuo išvirs mano nekalta sapalionė? Kad, sekmadieninėse mišiose vietinis kunigas piktais žodžiais bars ir keiks begėdžius, išdrįsusius nuogaliais lakstyti po turgų ir aprašys, kokias kančias jie turės iškentėti pragare, taip nusidėjus. Kad sekantys trys turgaus ketvirtadieniai bus pilni žmonių, norinčių pamatyti tokią atrakciją, kad apyvarta jame padidės tris kartus. Daugelis žinoma supyko, negavę norimo saldumyno, bet miestelio pavadinimą įsiminė. O po to dar keliose tolimesnėse parapijose jau vietiniai kunigai perspės savo tikinčius, kad lakstyti nuogais po turgų, - nuodėmė, ir prasidėjo.
Du keliauninkai, pravažiavę tuo laiku Lietuvą, net tik aprašė, bet ir graviūras nupiešė apie tolimų žemaičių paprotį turgaus metu pravesti nuogų mergaičių lenktynes. Tik pagrindinis prizas pas juos nesutapo. Ispanas tvirtino, kad laimėjusi gauna tiek aukso, kiek pati sveria, o škotas parašė, kad jai leidžiama užmušti savo priešą. Žurnalistai tuometiniai, ko dar galima buvo iš jų tikėtis?

Ir dar, Ryžikas, o tiksliau gerbiamas miestietis Jonas Motiejus Dumčius po mėnesio atvažiavo su piršliais. Tikriausiai užsinorėjo pasižiūrėti į besimaudančią Laimą.

*Liudvikas XIII niekaip negalėjo priversti valstiečių sodinti bulves. Todėl jis išleido dekretą, kad tuos žemės gumbus galima valgyti tik paties kilmingiausiems aristokratams. Puikus psichologijos žinovas, suprato, kad pats skaniausias vaisius, - yra uždraustas vaisius. Greitai bulvės pasirodė ant kiekvieno prancūzo stalo.


Diteris. Tos pačios dienos vakaras.


Ir kaip jums tas miestelis?
Žinoma, gimtajame Štrausberge mačiau restauruotus XVII amžiaus namus, kaip ir jų griuvėsius šalimais, bet čia... Tai juk visai kita šalis ir kiti papročiai. Maži namukai, suręsti iš blogai apdirbtų rąstu, besiglaudžiantys vienas prie kito. Neaukštos durys ir miniatiūriniai purvini langai, neleidžiantys, pamatyti kas darosi viduje. Tai, kad miestelis miršta, supratau net neišklausęs Tado paaiškinimo. Mes apėjome medinę švento Jeronimo statulą, vienišą rūpintojėlį, ugniagesių globėją išdidžiai įkurdintą aikštės viduryje. Apžiūrėjom vietinę bažnyčią ir sinagogą.
Tos mažos ekskursijos metu paklausiau Tarasiaus kodėl visi namai miestelyje tokie nedideli.
Po to, kai tas tik patraukė pečiais ir atsakė, kad taip buvo visad ir jis net niekada apie tai nesusimąstė, į pokalbį įsitraukė Tadas.
- Tarasiau, jeigu nori ką nors pasiekti šiame pasaulyje, galvok apie viską, kas tave supa ir kodėl tave supa būtent tai, ką tu matai. Pamažu tai padės tau suprasti daugelį procesų vykstančių aplink tave. O dabar atsakysiu tau, Diteri.
- Čia nėra namu iš mūro ar plytų, nes tai per brangu miestelio gyventojams. Bet šis taupumas paskui apmokomas dvigubai. Juk būtent į tuos mažus namelius iš rąstu su liūdesiu žiūri šventasis Jeronimas, laukdamas eilinio gaistro.
- Mažos durys ir langai irgi ne nuo gero gyvenimo. Taip žmonės stengiasi išlaikyti šilumą ir sutaupyti brangias malkas.
Tarasius su pagarba pažiūrėjo į Tada ir nuvedė mus į vieną iš padoriausiai atrodančių namų aikštės pakraštyje, į vietinę karčemą. Ten, apimti Tado pasakojimo įspūdžio pradėjom apžiūrinėti pastato vidų su mintimis, ką galima būtų pagerinti. Bet čia mus, mačiusius XXI amžiaus pasiekimu dažnai pristabdydavo naujas draugas. Langai su dvigubomis langinėmis, tiktu visur, bet tik ne karčiamoje. Stogą irgi negalima padengti čerpėmis, nes neišlaikę svorio sulūš seni balkiai ir taip toliau. Mums labai trūko Tado, bet jį į savo kompaniją pasikvietė pats Pantelejus.



Tadas

Berniukams gerai. Gurkšnoja sau girą ir linksmai ginčijasi. O man Pantelejus pripylė pilną bokalą alaus ir privertė išgerti, prižiūrėdamas, kad nepraliečiau nė lašo. Žmonės, o kur įstatymas, kad vaikams iki 16 metų alkoholis uždraustas?
Iki tol vis išsisukdavau – į pasiūlymą išgerti į vieno ar kito pono sveikatą tik suvilkindavau lūpas, bet čia prie manęs pristojo senis ir, gudriai prisimerkęs, paklausė, - už kurį iš magnatų aš pakelsiu ir išmauksiu pilną bokalą. Rodos, kad jis savo neapykantoje kilmingiems žmonėms pradeda peržengti visas ribas. Teko atsakyti.
- Ponai, atleiskite jaunam, pirmą kartą palikusiam gimtąjį kaimą bajoraičiui, bet aš nepažįstu nei didžiai gerbiamo Jono Kazimiero Sapiegos, nei Karolio Stanislovo Radvilos. Ir todėl nesuprantu, kaip galima gerti už tuos, apie kuriuos nieko nežinai?
Susirinkę svečiai įdėmiai pažiūrėjo į manę, kai kurie net pradėjo šaipytis. Davęs ženklą Alesiui, kad padėtų grodamas dūdele, pratęsiau:
- Bet aš noriu jums pasakyti tostą, po kurio nuspręsit, verta už tai išgerti ar ne?

Vienas iš Tado tostų, kuriuos jis rėždavo įvairiose vestuvėse ar vakarėliuose

Jaunas kazokas grįžinėjo namo. Kur jo jau laukė žmona, metų sūnus, bei senutė mama. Besidriekianti aplink stepė, vakarinė saulė, teikianti šilumą ir karštas kraujas atsispindėjo žodžiuose dainos, besiliejančios iš jaunuolio lūpų.
Pastebėjęs laužo šviesą tolumoj, nedvejodamas pasuko ten savo arklį, nusprendęs, kad tik geri ir drąsūs žmonės nebijo rodyti stepėje savo buvimo vietos. Ir kaip jis nustebo, pamatęs ten tik vienintelį labai seną kazoką. Paprasti, bet gerai prižiūrėti drabužiai, brangus kardas ir šaudyklė, rodė, kad jaunuolis savo kelyje sutiko žymų žmogų. Mandagiai pasisveikinęs, paklausė:
- Seni, kodėl jūs sutinkate naktį čia, o ne artimiausiame kaime?
- Tavęs Nestorai, laukiu! - Atsakė senolis. - Norėjau perspėti, kad po septynių dienų, jūsų kaimą ruošiasi užpulti krymiečiai.
- Gerbiamas senoli, - sukosėjęs iš netikėtumo pratarė jaunuolis, - jūs mane pažįstate?
- Aš dalyvavau gimstant tau, kaip ir gimstant tavo tėvui ir seneliui. - Nusišypsojęs atsakė senis. - Paklausk savo motinos, kas aš toks?
Nustebintas Nestoras nerado nieko geriau, kaip paklausti:
- Bet jei jūs matėte mano senelio gimimą, tai kiek jums dabar metų?
Nusijuokęs senas kazokas atsakė:
- Žmonėms aš dažniausiai sakau, kad mačiau jau daugiau kaip šimtą vasarų ir žiemų!
- O, šventas Petre ir jo angelai, - nesulaikė smalsumo jaunuolis, - tai ką gi jūs matėt per tuos metus?
Senis vos nesprogo nuo juoko. Daužydamas plaštaka per savo kelėną, jis perklausė:
- Tu tikrai nori sužinoti, ką žmonės mato per jiems duotus šimtą metų? Ir nieko kitko?
Nestoras pagalvojo pora akimirkų ir, nusprendęs nesišvaistyti klausimais, linktelėjo galva, rodydamas, kad nesiruošia atsisakyti savo žodžių.
Senolis pliaukštelėjo sau per pilvą ir nusikvatojęs, pasikasė sau pilvą.
- Paprastai žmonės prašo manęs dovanos, bet tau galiu atsakyti ir į klausimą. Todėl klausyk!
- Savo kelionių metu mačiau dešimtį ėriukų, bežaisiančių pievoje; dvidešimtį vilkų lakstančių po pievą; trisdešimtį besibraunančių per mišką lokių; keturiasdešimtį liūtų karaliaujančių tarp žvėrių, penkiasdešimtį rupšnojančių žolę avių; šešiasdešimtį nešančių savo naštą kupranugarių; septyniasdešimtį supančiotų arklių; aštuonias dešimtis supuvusių kiaušinių ir devynias dešimtis kapų, tarp kurių tekėjo purvini takeliai!
- O dabar skubėk namo. Tavęs miela laukia, jau tikriausiai visas akis pražiūrėjo.

Nieko nesuprato jaunuolis senio pasakojime ir grįžęs namo papasakojo apie keistą kazoką ir jo kvailą pasakėčią.
Senutė mama tik pataisė jo sruogą, paslaptingai šypsodamasi.
- Tai ne šiaip sau kazoką sutikai, ne paprastą kazoką. Durneli, tu mano mielas, su tavimi susitiko pats kazokų sielos įsikūnijimas Senasis Gricko. Laimingi tie išrinktieji, kuriuos jis sutinka savo kelyje. Atpažinę senolį, jie gali paprašyti jėgos, sėkmės ar ilgo gyvenimo. Taip pat gali paprašyti išpildyti vieną norą, ar atsakyti į klausimą,
- Bet aš nieko nesupratau iš jo atsakymo. - Susinepatogino Nestoras.
Mama dar sykį paglostė sūnų ir pratęsė:
- Dešimt ėriukų, tai pirmi žmogaus gyvenimo metai. Kaip avelės besiįganančios pievoje, taip ir vaikai lakstantys kieme nekvaršina sau galvos mintimis apie ateitį ir džiaugiasi kiekviena pragyventa diena.
Kada kazokui sukaks dvidešimt metų jis lėks per gyvenimą ieškodamas malonumų, kaip vilkas besivejantis savo grobį.
Trisdešimtmetis vyras eina link savo tikslo, kaip lokys per mišką. Ir vargas tam, kuris pasimaišys jo kelyje.
Savo keturiasdešimtą pavasarį žmogus sutinka pačiame fizinių ir protinių jėgų žydėjime. Ir kaip liūtas tarp žvėrių, taip jis tarp žmonių atrodo karaliumi.
Sulaukęs penkiasdešimties, liūtas pats to nepastebėdamas aptingsta, apauga lašiniais ir pavirsta į sočią avį. Kai vyrui šešiasdešimt, ant jo kaip ant kupranugario sukrauna visus namų darbus. Pasiekęs septyniasdešimties metų ribą, žmogus pradeda vaikščioti lyg supančiotas arklys, sunkiai ir pasiremdamas lazda. Žiūrėdami į aštuoniasdešimties metų senį, visi šneka, kad iš jo naudos, kaip iš supuvusio kiaušinio. Ir kuo dar jam užsiimti, sulaukus devyniasdešimties, jei neapverkti savo seniai numirusius draugus ir artimuosius. - Pabaigė mama.

Pažvelgęs į seniai nutilusius svečius, pratęsiau:
- Ponai, siūlau išgerti už tuos, kuriems dabar dešimt metų. Tegul jų vaikystė būna rami ir šviesi. Išgerkim už tuos vilkus, kurie ieško nuotykių ir malonumų, kaip ir už tuos kurie pasiekė meškos amžių. Pakelkim bokalą už vyrus, kurie kaip liūtai vaikšto tarp mūsų. Taip, žmonės sulaukia penkiasdešimties, dažnai pradeda gyventi sotų avies gyvenimą, bet juk jie tai užsitarnavo savo sunkiu darbu. Išgerkim už tuos, kurie namie aria kaip kupranugariai ir už jų dideles šeimynas. Susidaužkim bokalais, kad senoliui anūkai paduotų jų ranka išdrožtą lazdą ir prisiminsim tuos, kurie jau niekada nesėdės su mumis už stalo. Ir dar aš noriu pasiūlyti išgerti už tai, kad kai su mumis panorės susipažinti ponia Mirtis, mes ją sutiktume su bokalu vyno kairėje ir aštriu kardu dešinėje rankoje. Vivat, ponai!
Ištuštinau savo bokalą patenkintas pasiektu efektu. Ir tuoj pajutau nemalonius netikėto populiarumo pojūčius. Vyrai, jūs ką nematote, kad prieš jus stovi keturiolikmetis vaikinas?  Ir jūsų visų rankos paspaudimai ar patapšnojimai per petį gali pasibaigti mano traumomis. Nutraukę tą skausmo šventę pats Pantelejus. Prastumdęs visus į šalis, apglėbė manę ir papurtė.
- Ačiū sūneli, lyg vėl būčiau visą savo gyvenimą pamatęs. Prašyk kokios nori dovanos, atsidėkosiu.
Svajonės, norai, kardą būtų gerai gauti ir šiaip daug ko reikia. Bet nežinodamas vietinių papročių nusprendžiau pasitenkinti mažuma.
- Leiskite jūsų anūkui pasisvečiuoti savaite pas mane.
- Jau susigiedojo, plėšikėliai. Na gerai, tegul bus tavo. - Pasisuko link kitų ir sušuko. - Vivat jaunam bajorui Tadui Žemeckiui!
Vis dėlto prireikė išgerti dar vieną bokalą. Stiprus vynas ir susikaupęs nuovargis tuoj atsiliepė ir aš, prisidengdamas savo jaunyste, paprašiau leidimo palikti su draugais karčiamą. Pakeliui link durų mane prisivijo vienas iš svečių.
- Jaunas ponaiti, gal galit skirti man šiek tiek laiko, kad galėčiau užsirašyti jūsų pasakojimą?
O štai ir mano šansas. Tokio žmogaus ieškau nuo pat mano pasirodymo čia.
- Labai malonu matyti tarp visų mokytą vyrą. Aš išskirsiu jums laiko, bet ne šiandien. Rytoj po mados arba mūsų kaime. Ir paslauga už paslaugą. Man reikia daug popieriaus, rašalo ir dažų.
Kalbą užbaiginėjau jausdamas artėjantį nusmigimą, bet spėjau pamatyti nuostabą jo veide. Namo mane parnešė Diteris su Alesium.
2010-05-24 10:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-25 15:43
Artur Wilkat
2 Meškiukas Jei kalba eina apie šachmatų figūras, tai tik Tadas šiek tiek nusimano apie lietuvių mitologiją. Diteris - vokietis, Alesius - baltarusis įsikūniję lietuvių valstiečių kūnuose. Todėl jie težino Tolkieno mitologiją.
O figūrėlėms dar teks sužaisti savo partiją, ir ne vieną sykį.

P.S. Bet už patarimus, kaip turi skambėti vienas ar kitas sakinys, mintis surištas su lietuviška mitologija ar istorija ir taip toliau, visada būsiu dėkingas. Visalaik kartoju, kad išmetu tik juodraštį ir ieškau bendraminčių šiame projekte. Todėl jei yra noro pabūti bendraautoriais ir parašyti fanfikus nuo - vienuolio, kunigo, kaimo moteriškės, klajojančio muzikanto, mušeikos duelianto, kilmingo bajoro ir t.t. visada galit prisijungti:)
Ir dar. Prašau nurodyti mano klaidas. Kelis sykius jas ištaises gla nustosiu klysti lygioj vietoj.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-25 12:51
Meškiukas
Kas man labiausiai užkliuvo, tai mitologijų "nesutapimas" :) Pyk nepyk, bet kaukai, aitvarai ir elfai tarpusavyje niekaip nesiderina. Pagal mane, geriausiai ir būtų likti prie "lietuviškos mitologijos" ir neieškot kažko kito kitur. Tai tebuvo vienas sakinys, bet jis sukliudė.
Pliusas už tikrai "įtikinantį" pasaulį. Mintis nekyla, kad kažkas čia tikra ar dirbtina :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-25 10:54
tas ___ ___
-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-25 08:24
Artur Wilkat
Ar gali atkreipti dėmesį, kurie būtent sakiniai reikalauja patikslinimo? Nes Awtarius to pats nemato:(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-24 17:30
Negimes
ogi.kio toliau tuo idomiau,tik kartais sunkoka suprasti viena ar kita sakini,nes truksta logiskumo..bet istorija saunu,idomu,kas bus toliau..:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą