Beržui

Vienišas paniurėli berže!

Tavęs aš visai nepasiilgsiu...
Tu stovi nuleidęs nutįsusias rankas virš bedugnės,
Bepūvančias šaknis į gyvenimo žemę suleidęs...
Viso gyvenimo- tik tiek, kiek pajėgi jomis apglėbti.
Na ir stovėk... Ir lauk, kol tavo kamieną apkabins švelnios rankos. Sustabarėję tavo kūno raumenys virptelės, tačiau tu nesuprasi šio jausmo.
Per daug ilgai nejutai... Išvis nejutai.
Nežinai, ką reiškia būti mylimam, nors manai, kad žinai viską.
Ir šiltas lietus, beglamonėjantis tave tėra meilės iliuzija, kurią matai.
Ne!.. Tavo viršūnė be reikalo žiūri į dangų.
Nevertas esi jo malonės...
Stovėk nuleidęs rankas, nes neturi net menkiausios  svajonės...

Stovėk, kol pajusi... nors vis tiek nesuprasi.