Simuliacija

Eilinį kartą sau įrodžiau,
Kad eilės iš gero negimsta,
Kad laimė - tokia vienoda,
O liūdesio rūšių suskaičiuot nepavyksta.

Tad simuliuoju skausmą keliančias mintis:
Apie užgriūvančių problemų naštą,
Apie tave, kurį sukūriau iš esmės pati,
Ir apie viltį, kur kasdien tolydžio mąžta.

Iš naujo atplešiu užtrauktą randą,
Su pasimėgavimu jį barstau druska,
Žinai, kad man vidurkio nepakanka,
Kad reikia visko. Šičia. Ir dabar.

---
Iš lėto sugrįžtu ten pat, kur pasidėjo
Šita istorija be galo.
Žadėjau nerašyt, nepilstyt, nemylėt,
Tačiau glėby save matau tik tavo.