Pasaulis - nepasaulis

Šieno kupeta buvo dar visai šviežiai sukrauta ir garavo saldžiu įvairiažoliu kvapu – kiekvienas gi žinome tą vasaros šieno aromatą, kurį gali tiesiog gerti – nebūtinai norėdamas išsigydyti kokią ligą, bet tik savo malonumui – pirmapradžiam, nesuprantamam ir neaiškintinumam.
Ir aš – aš gulėjau ant šieno kupetos, išskėtęs rankas ir kojas, paniręs į tą vasaros kvapą ir net nekvėpuodamas, o tiesiog visu kūnu – ir plaučiais, ir oda – gerdamas šį vasaros gėrimą…
Taip gera šitaip viską užmiršti… Bet… bet nebuvau visiškai atsipalaidavęs, kaip troškau. Nors jau beveik įtikinau save, kad niekas Pasaulyje neberūpi, bet taip nebuvo. Kažkur giliai pasąmonėje liko neramumas, įtampa. Aš žinojau, dėl ko, bet tuo tarpu labai troškau tai užmiršti. Nors kartą visiškai atsipalaiduoti, viską viską Pasaulyje užmiršti, niekur nebeskubėti, tik žiūrėti aukštyn, į debesis, plaukiančius vienas paskui kitą, žiūrėti, žiūrėti…
Vakaruose rausta, debesys taip pat rausvėja – nuo skaistutėlių palei pat Saulę iki purpurinių į pakraščius ir galop – tamsiai pilkų ir vos ne juodų Rytuose – priešingoje nuo Saulės pusėje. Štai ir Vakarė – jau sužibo, besimaudydama saulėlydyje, žiū – ir kita žvaigždelė vos šviečiasi pro blėstančią dangaus žydrynę, ir dar kita… Jau Grįžulo Ratai ryškėja, o antai – Kasiopėja…
BET AŠ NE ČIA TURIU BŪTI.
Jau –jau traukia mane, siurbia. Taip nenoriu – taip nenoriu palikti šito Pasaulio, bet… bet žinau, kad niekur nedingsiu. Tad verčiau nesipriešinti. O ir kas dėl to kaltas? Niekas kitas, tik aš pats. Nors…
Paširdžiuose ėmė mausti, pradėjo svaigti galva – pažįstamas, iki koktumo pažįstamas jausmas. Tuoj, tuoj… Tuoj viskas…Tuoj…
Jau – jau nyksta šis Pasaulis, dar matau saulėlydį, bet kodėl… kodėl žalią… Dangus baltas… Žvaigždės juodos… Negatyvas… Sprogimas… Kibirkštys… Aš taip norė…
      - - -
                  - - -
                      - - -
Štai…
Aš jau ir…
Čia…
Smaragdo žalumo dangus – štai kas pirmiausiai buvo pamatyta ir suvokta. Ne žydras. Taigi, aš jau nebe savo Pasau… Ne… Aš dabar – savo Pasaulyje. Savo – asmeniniame. Jis priklauso tik man, ir niekam kitam.
Palengva atsisėdu – nes taip ir gulėjau persikėlimo metu, kaip ir ant šieno – akyse dar raibuliuoja, bet jau išskiriu juodas kubines uolas ir raudoną plynę po jom – ji čia vietoj mano Pasaulio įprastos juodos žemės. Ne… Čia, juk čia – mano Pa… Nepasaulis.
Galų gale, koks skirtumas. Aš pats šito norėjau. Taip troškau susikurti savo Pasaulį, ir – štai…
Pasaulis –Nepasaulis.
Miražas. O, ne –tai ne miražas – tą puikiai žinojau. Deja… Ir pabėgti nuo jo negaliu. Pats – aš pats jį sukūriau.
Čia aš – Dievas. Šitame Pasaulyje. Šitame… varganame pasaulėlyje. Aš – šito pasaulėlio dievukas. Kokia laimė… Čia net žmonių nėra. Viskas statiška. Bet, kaip ten bebūtų, viskas tikra. Ir viską galiu bet kuriuo momentu, tik panorėjęs, sunaikinti. Tarsi trintuku ištrinti. Tik brūkšt – ir nebėra Pasaulio. Juokinga. Tik įeinu ir išeinu iš čia ne savo noru. Kieno tada?
Iš pat pradžių, tik suvokęs beturįs savo Pasaulį, apstulbau. Pirma mintis – išprotėjau. Nors tas Pasaulis, kuriame gyvenau, manęs niekada netenkino. Bijojau, ilgai bijojau kam ir pasakyti. Tas svaigulys, pykinimas… Tarsi kokios ligos simptomai. Ir haliucinacijos – tokios ryškios ir tikroviškos… Pradžioje tai kartodavosi maždaug du kart savaitėje, vėliau – kas dieną. Kiekvieną dieną – tas pats pykinimas ir svaigulys ir – beprotiškos haliucinacijos. Bet nejudančios – lyg paveikslėliai. Judėdavo tik tas objektas, kurį aš pats ,,judindavau”. Tą pastebėjau ne iš karto. Kokių tik reginių mano vaizduotė nesukurdavo.. Vėliau, kai supratau, jog vis tiek tų haliucinacijų  neatsikratysiu, susitaikiau su tuo ir ant pradėjau mėgautis savo vaizdais (tada dar nevadinau to Pasauliu). O kartą…
O kartą aš supratau, kad tai ne haliucinacijos, o realybė. Tai buvo visai paprasta – vaikštinėdamas savo susikurtuose rūmuose, pargriuvau ant žydro marmuro grindų ir prasiskėliau galvą į koloną. Skausmas buvo be galo realus, o svarbiausia -,grįžus” į tikrąjį (tikrąjį?) Pasaulį, kakta tebebuvo praskelta. Iš pradžių, žinoma, nepatikėjau – gal klejodamas savo kambaryje kur nugriuvau, o ne nesančiuose rūmuose…
Nusprendžiau galutinai įsitikinti. Kito ,,išvykim” metu sukūriau metalinį medalioną – susirangiusį sparnuotą drakoną (ne, ne tam, kad parsigabenčiau į ,,tikrąjį” pasaulį – tai buvo neįmanoma), priverčiau jį įkaisti iki raudonumo, žvilgsniu pakėliau į orą ir palengva palengva priartinau prie savo apnuogintos krūtinės. Už kelių centimetrų jau pajutau šilumą, tuoj peraugusią į kaitrą… Nejučiom žingtelėjau atgal, bet iš paskos taip pat šoktelėjo ugninis medalionas ir sustingo ore, vos vos vibruodamas ir tyliai tyliai zvimbdamas – it lemties ženklas. Visom valios pastangom įstengiau ištarti mintyse ,,artyn!” ir… Skausmas ir vėl buvo tikrai realus. Vėl grįžau namo… Skausmas degino krūtinę taip, jog norėjosi per langą iššokti, ir tik vakare, kiek aprimęs, išdrįsau atsistoti priešais veidrodį ir… ir drakonas – juodas ir kruvinas, iššiepęs savo snukį, lyg tyčiotųsi iš manęs… Taip, drakonas buvo.
Tik po kelių dienų išdrįsau parodyti savo draugui šią nevykusią tatuiruotę. Slapta tikėjausi, kad ji tik man vienam vaidenasi (bet tokiu atveju tai būtų gal unikaliausia haliucinacija Pasaulyje), bet… žinoma, jis pamatė tą atvaizdą, žinoma, nusistebėjo, kaip jis atsirado… Nebeprisimenu, ką jam melavau – ne tas man tada rūpėjo. Kaip sykis tuo metu, kai jis pasakė, kad mato drakono atvaizdą, aš galutinai įsitikinau, kad tos haliucinacijos – realybė…
Nebeprisimenu, kiek dienų praėjo, kol daugmaž atsipeikėjau ir pajėgiau sau pasakyti – AŠ TURIU SAVO PASAULĮ.
Pas jokį gydytoją eiti nebeapsimokėjo. Ką aš jam pasakysiu? ,,Išgydykit mane nuo Pasaulio”?
Teliko tik susitaikyti su tuo, kas dėjosi, ir tiek. Aš net pabandžiau savo Pasaulyje įvesti bent šiokią tokią tvarką, kokią nors sistemą, bet… tai buvo be galo sunku. Man reikėjo pasirūpinti kiekviena, kad ir mažiausia smulkmena, niekas savaime neatsirasdavo, ko aš nebuvau sukūręs. Aš gal vienintelis iš visų žmonių suvokiau, koks didis yra mūsų, tikrojo, Pasaulio, Kūrėjas.
Bet tai man be galo atsibodo… Vien mintis, kad aš vėl sugrįšiu į savo… Ne… Aš ten nieko nebekūriau, vien tik laukdavau greičiau pasibaigiant ,,išėjimą”, greičiau sugrįžtant tikruosna namuosna.
Bet… bet ir čia buvo nebemiela. Tikrajame Pasaulyje nieko negalėjau pakeisti, nors taip dažnai norėdavau… Galų gale supratau, kad aš niekur nebenoriu būti. Nusižudyti? Vargu, ar tai išeitis? O jei po to aš pateksiu į savo Pasaulį visam laikui? Cha – tai būtų puikiausia Pragaras! Amžinai vienas, be jokių žmonių. Varganas dievukas… Ne, ne – tik ne tai.
Vėl – vėl svaigsta galva… Užsimerkiu.. Regis, sukuosi kažkokioje beprotiškoje karuselėje, kuri niekada, niekada nesustos… Kiek sykių tai išgyventa, ir kiekvienas kartas rodosi pats baisiausias…
- - -
    - - -
        - - -

Štai…
Grįžau…
Svaigimas liaunasi, liaunasi…
Vėl guliu ant šieno, žvelgdamas į naktinį dangų – antai Didysis Trikampis – vien Gulbė ko verta – žiūrėtum į ją per naktį. Čia mano žvaigždės… Tokios be galo artimos…
Ir šieno kvapas – jau kiek apvėsęs, bet nuostabiausias kvapas Pasaulyje. Tikras, tikras kvapas. Visai nesugalvotas. Įkvepiu – visa krūtine.