Pro kiaurą kišenę
biro vienatvė
ir traiškė ją batai
skirtingi visai.
O akys, jos priminė
purviną gatvę,
kur jam palikai
sukrapštęs smulkių.
Tas veidas lyg molis
lietui prapliupus,
o kur gi jo guolis?
- šiukšlių dėžėj...
Ar mylim lietuvį
ar mes jį pažįstam?
Ten valkata guli
prieiti nedrįstam.