Benamis

Išbadėjusį, iš skausmo kaukiantį,
sutikau jį mūsų kieme.
Nusivylusį, nieko nelaukiantį,
baikščiai sekantį paskui mane.

Nors kąsnelį ko nors pakramtyti,
prisiglausti kampely šiltam...
Ir žmonių tų daugiau nematyti,
kurie atnešė skausmą mažam.

Atiduotų jis savo širdelę
visą, visą ir su džiaugsmu,
kuri skirtų jam šiltą vietelę
ir paglostytų delnu švelniu.

Kuri džiaugtųsi  juo ir mylėtų...
Išdidus jis eitų greta.
Jis vienintelį draugą turėtų
ir skausme, ir džiaugsme, ir varge.