Pata viem invenient (likimai ras kelią)

Rankos lyg girnos suks amžiną ratą,
Kai rudenys tryps auksaspalvį takelį.
Ir  dulkėmis grįš baltas stogo varveklis
Ir sau nebeliksi toks svetimas tapęs.

Keliais ir takeliais eis dienos nerangiai.
Sugūžus pečius ir saulėgrįžon grįžus
Į Tavo namus ves padangių nendrynai
Baltgalvių šilkus aus iš plauko nebyliai.

Ir kursi Tu mus, vis iš naujo ir nieko
Nematysi kur skils kelio galas grublėtas.
Apsimesi ramus likimu apžavėtas
Ir pasaulis sugrius, o likimai ras vietos.