Palaukite rudenys
ir mes čia ateisime -
pasiruošę kentėti, mylėti.
Ir nugrimsim, nepastebimai
į apačioje
esančią vasarą.
Išdžius akyse,
lyg šaltiniai -
civilizacijos sustingę,
ir išnyks,
giliai į miglas įmigę -
išminties,
grindinio plytos.
Iš akių nesitraukiančios,
skradžiai žemę
prasmengančios.
- Nors kartą,
prabilkite
žemės gelmės -
mūsų balsus,
viltis sugėrusios.
O kai ateisime
ir pradėsime senti,
iš stropumo,
jaunėti.
Nuplasnos Praeitis,
kaip žąsis, kaip antis
į Ateitį.
- Kam mums,
iš namų važiuoti,
kai čia pat, rytais,
šermukšnių,
vynuogių kekės -
spindi ašarom, gaiva -
pasislėpusios,
akių kampučiuose.
Akys,
kaip tolimos giminaitės -
mirkčioja,
markstosi,
giedrėja.
O išdykusi laikrodžio spyruoklės
kaip nulūžusios
gyvenimo šakos stirkso.