Dedikuoju Vaidai Statkevičiūtei, kuri buvo 9 klasėj, o aš 12 toj pačioj Kauno „VDU Rasos“gimnazijoj,
Yra dar daug žodžių neišsakytų
Nenoriu užgauti tavęs, mažyte...
Būk laiminga kito glėby
Juk jei meilę - tai ir laimę turi....
Žinot, tu, kad noriu
Troškau
Maitintis tavo meilės koriu
Degti tavo ugniniuose plaukuose
Nuskęst tavo akių jūroj
Švelniai glamonėt
Tavo ką tik ištryškusią figūrą...
Saulė kils amžinai
Laivus vilios krantai tolimi
Kaip gerai, kad dabar žinai:
Nors ir priklausysiu kitai -
Visada liks tavo aistrus žvilgsnis
Širdy...
Labai jau sodriai-vyriškai-erotinis ;-) Ypač ta ką tik ištryškusi figūra patiko - vaizdingai.
Tik vieno nesupratau, kaip suprasti "Žinot, tu, kad noriu" ? Čia su gramatika kažkas ne taip, ar mintis labai įdomi?
Norėčiau stipriai paprieštarauti agnie6kai: po tiek laiko tokių jausmų ne tik kad nereikia, bet ir negalima bandyti atgaivinti realybėje, juk tai - iliuzija, trapi, tobula jaunystės meilė (nesakau, kad tu dabar senas:-) ir ji graži todėl, kad tos dienos praėjo, liko kaip nuostabus paveikslas.
Pati tai neseniai supratau, todėl ir išsakiau šią griežtą nuomonę :-) Jei nenori suteršti tos žavios raudonplaukės (kurioms, beje, prijaučiu) paveikslo, laikyk ją širdy kaip ir iki šiol.
šiltas toks, nedirbtinis :) kad ir ne visai laiminga jūsų istorija apie raudonplaukę, linkiu naujos tokios pat istorijos su laiminga pabaiga. garantuoju, kad tokia bus. o plaukai juk kartais dažomi, vis dėlto.