Šizo.

Tarp lapų rudens sklido kalbos
Kalnai pakuždėjo man du
Žodelius ir jau nieks nesuprato
Iš kur nuovokusis žmogus.

Kaip galvas koncertuose krato
Kaip sukas porelės ratu
Per miesto muziką metuos
Girdžiu aš daugybę kalbų.

Bet tu, tas kur stovi po stogu
Stotelėj ir lauki kažko
Į mane tu žvelgi lyg iš tolo
Ir žvilgsniu palydi keistu.

Bet man juoko ašaros rieda
Štai vėl man prabils vyturys
Apie pasimetusį Pedrą
Atplaukusį iš dabarties.

Aš mirktelsiu tau akimi
Tik tau, o stotelės žmogau.
Nužvelgsi baiminga akim
Kodėl, tiktai to nežinau.