Varniukas

Kai buvau maža dar tik pirmoje klasėje, kartą ėjau su klasioke ir priėjusios namą kuriame gyvenau, pamatėme varniuką gulintį šalia jo. Atrodė miręs tik staiga sujudėjo. - Jis gyvas! - apsidžiaugiau aš ir Aurelija, tuo metu buvusi mano geriausia draugė. Keletą minučių pasitarusios nusprendėme, kad reikiagelbėti varniukui givybę. Parlėkiau namo paimti krepšelio ir kokios paklodės, kai parėjau su daiktais manęs Aurelija jau laukė už namo kampo su varniuku glėbyje. Įdėjusios varniuką į pintą krepšelį užklojau jį su savo mėgiamiausia skarele, pradėjome žvalgytis iš kur nelaimėlis iškritęs. Pamatėme lizdą po stogu ir nusprendėme, kad turbūt iš ten. Kadangi varniuko būklė buvo prastoka išėjome jieškoti jam pagalbos... Perėjome stadijoną ir tada pasukome klaidinančiais takeliais tarp namų, pasitarti ką su vargšeliu daryti, -kaip jį gydyti? - klausėme jos tėvų. Jie teasakė, kad mes jam niekuo negalime pagelbėti, o pas veterinarą vežti negalime, nes daug kainuoja. Labai nuliūdome supratusios, kad neįmanoma išgelbėti paukštuko givybės. Palegva gryžome į mano namus. Mano mama paukštelį įkurdino palėpeje, įpylė jam vandens į dubenėlį ir nakčiai palikome varniuką tamsoje. Ryte vos tik pabudus nuskubėjau laiptais aukštyn į palėpę įveikus visas fobijas tikėdamasi išvysti gyvą paukštuką, bet jis buvo sustiingęs ir nebekvėpavo ... Po šio kraupaus vaizdo pasikviečiau  Aureliją, visgi mes kartu bandėme jį išgelbėti, pradėjome planuoti kur ir kaip čia greičiau ir gražiaudangaus draugą  atidavus motinai žemei. Bandėm jį įdėti į medinę dėžutę, bet jis ten netilpo. galų gale suvyniojos jį į tą pačią skarelę po kuria jis pakilo be sparnu į dangų. Nešina sodiniko kastuvėliu, o Aurelija mirusiuoju nuėjome į kiemą, ten radusios juodos žemės lopinėlį jį labiau iškasėm giliau ir įdėjome negyvėlį į duobutę. Aurelija didvyriškai laikėsi iš paskutiniųjų neverkusi ramino mane jau seniausiai nuo ryto apsiašarojusią. Tda jį užkasėm, apdėjom kapą akmenukais, o ant kapo pirmąsias gėlespadėjo mano mažoji sesutė, kuri taip pat verkšleno. Po to kelias dienas kovojome su kurmiu kuris iš savo urvo vis išmesdavo į paviršių negyvą paukštelį kol galų gale urvų rausėjas -mirusiojo ramybės drumstėjas- pasidavė ir pasitraukė iš savo valdų.