Vaiduoklis

Koridorius dvokė supuvusiu vandeniu, aplin girdėjosi tik teškėjimas. Vienintelė veikianti lempa buvo apsiblausiusi ir teapšvietė koridoriaus galą, sienos ten buvo apaugę pelėsiais.
Iš už kampo išėjo jaunuolis, nešinas popierių šūsnimi. Žingsniavo lėtai, neskubėdamas, lyg stengdamasis nekelti triukšmo. Jo uniforma, turėjusi būti tamsiai mėlyna, atrodė pilka. Vaikino rankos drebėjo spausdamos popierius prie krūtinės, akys neramiai ieškojo koridoriuje reikalingų durų.
- Paskubėk, Demirai, neturim laiko. Slenki lyg tik išsiritęs vėžlys, - pasigirdo  koridoriuje, jaunuolis pamatęs apšviestojoje dalyje atsiveriančias duris, pagreitino žingsnį.
Įėjęs į patalpą, Demiras padėjo popierius ant stalo ir atsisuko į viršininką. Kurį laiką patylėjęs, atsikrenkštė ir tarė:
- Viršuje baisu, daug kas dar tebedega, tačiau anie nieko nelaukę išsibėgiojo, net savo žuvusiųjų nepasiėmė, Tašai. Nurašiau visų vardus iš kortelių, štai sąrašai.
- Puiku. O gyvų dar liko? Įmanoma ką nors prikelt?
- Yra keletas, suorganizavau vyrus, dabar kaip tik perkelinėja kūnus čia. Bet ten daugiausia vaikai, tik keli kariai, kiek mačiau. Ir su tais problemos bus. Pažiūrėk pats įrašus.
- Gerai, gali eit. Prižiūrėk vyrus, kad nepridirbtų nieko kūnams.


Tašas peržiūrinėjo dokumentus. Daugybė vardų, visus galima atsekti duomenų bazėje. “Šis miestelis, Tozas, tikrai nieko vertas, kaip ir visa Vefato provincija. Tikriausiai čia surinko visus maištininkų nevykėlius, kad tik  kuo mažiau grobio būtų. Gi žinojo, šakalai, kad būtent čia aš valysiu. Nieko, gal bent vienas grūdelis iš dulkėtų lygumų atsiras, ” – galvojo viršininkas.
Teisiųjų, kaip jie patys save vadino, pajėgoms pavyko užimti Tozo bazę ir laboratorijas dar prieš patį miesto valymą, tad dabar tai buvo puiki darbo vieta. Žinoma, bazė buvo apleista dar gerokai prieš juos, tačiau visa įranga veikė beveik normaliai, tik pro sienų plyšius besisunkiantis vanduo, pelėsiai ir ankštumas varė į neviltį.
Pabaigęs dokumentų peržiūrą, Tašas patraukė į didžiają salę, kur jau turėjo būti paruošti kūnai. Salė buvo, ko gero, vienintelė vieta visoj bazėj, kur veikė pilnas apšvietimas. Tašą, vos įėjusį, trumpam apakino šviesa, tačiau jis greit apsiprato ir ėmėsi nemaloniosios darbo dalies. Didžiulėje, aukštų betoninių sienų patalpoje, ant grindų gulėjo gal penkiasdešimt kūnų, daugiausia moterys ir įvairaus amžiaus paaugliai. Tik pačiame pakraštyje ant neštuvų buvo keturi vyrų lavonai. Ten Tašas ir pasuko, pakeliui iš kažkurio darbininko rankų išplėšęs gabalą marlės.
Visi keturi reikalingi kūnai buvo siaubingai sužaloti. “Po velnių, negali jie atsargiau kautis? Juk mūsiškiai žino, iš kur rekrūtuojam, gaidžiai, ” – pagalvojo viršininkas, apžiūrinėdamas kūnus.
- Ė, jūs, šitą – į laboratoriją, tinka. Paruoškit viską tenai, iškvieskit brigadą. Po to nykit iš bazės kur norit, kad ir plėšt degėsių.

- Pone Tašai, viskas, baigiam su juo.
- Ar išgyvens? Prikėlėt normaliai?
- Padarėm, ką galėjom. Jį dar ilgai reiks gydyt, protezuot. Ar ne per brangus jums šitas rekrūtas?
- O tu skaitei jo bylą? Tai ne šitie šliužai, čia gi tų, išverstaskūrių, legenda guli.
- Ir kuogi jis jau tas nemirėlis ypatingas? Gi vistiek viską, ką mokėjo praras, reikės mokyti kaip apsišikusį vaikėzą.
- Nesvarbu, suprotezuosim, sutvarkysim, sukursim istoriją ir turėsim puikų ginklą. Jei byla teisinga, o ji teisinga, tai jis buvo vienas geriausių jų karių. Atsimeni  susirėmimą, kai tie sūtraukos išpjovė pelkyno bazę? Tai va, šitas mūsų zombis organizavo. Tik štai dabar, maištininkų nelaimei, jų skerdikas yra pas mus, ir, jo dėka, mes atkeršysim už viską.
- Bet kaip jį, Tašai, ketini įtikint dirbt mums? Jis gi buvo persisunkęs tom kvailom idėjom apie laisvą šalį ir jos laisvus žmones? Kaip tu tokį perkalbėsi?
- Skaityk bylas vieną kartą, kiek galima kartot? Visi turi silpnybių.






(Tai pertvarkomas ir plečiamas „Ihanetas“)