Nukirpk drakonui ūsus

Prisipažinsiu, kai mama sakydavo, jog šeima yra svarbiausia ir labiau reikia puoselėti santykius su giminėmis nei su draugais, nekreipdavai į ją dėmesio ir maniau, jog mano draugai yra tokie, kurie padės man bet kokioje situacijoje. Deja deja. Taip manyti buvo kvaila. Labai labai kvaila.

Kai draugė (buvusi draugė, jei tiksliau) supažindino mane su mielu vaikinu, kurį beveik iškart įsimylėjau, buvau labai jai dėkinga. Ech, tuo metu iš laimės net švytėjau! Dėl to vaikino buvau pasiryžusi viskam. Juk, šiaip ar taip, pirmą kartą TAIP įsimylėjau! Ir dar! Po kelių mėnesių draugystės jis man pasipiršo. Nė nereikia sakyti, kad aš pasakiau „Taip“.

Tad jokių įtarimų nesukėlė tai, kad jis paprašė manęs paskolinti pinigų. Visų mano santaupų. Žmogui, su kuriuo ruošiesi praleisti visą savo likusį gyvenimą juk negaila. Jis sakėsi norįs investuoti. Netrukus jis persikėlė gyventi pas mane. Kada grąžins pinigus nesakė, bet, darsyk pasikartosiu, juk visą gyvenimą mudu praleisim kartu!

Taip laimingai mudu ir gyvenom pastaruosius kelis mėnesius. Iki vakar, kai jis grįžo iš darbo blogos nuotaikos, pasakė, kad nenori apie nieką kalbėtis. Kurį laiką pasėdėjo skaitydamas laikraštį ir vis nervingai žvilgčiodamas į laikrodį. Nežinojau ko imtis, kad jį paguosčiau ir prakalbinčiau. Staiga jam paskambino. Jis nuėjo ir tylomis kalbėjo su paskambinusiuoju kitam kambary. Tada grįžo ir pasakė, jog išeina su draugais alaus. Tai buvo keista. Paprastai jis neslepia nuo manęs pokalbių su draugais.

Buvai tikrai labai dėl jo sunerimusi tad nusprendžiau apie tai pasikalbėti su mus supažindinusia drauge. Ji neatsiliepė. Darkart paskambinau. Tik prieš valandą su ja kalbėjau ir ji sakė, jog ruošiasi praleisti vakarą namie, o dabar neatsiliepia! Dabar sunerimau ir dėl draugės. Daugiau nebegalėjau taip sėdėti ir laukti. Griebiau paltą ir išlėkiau pas ją.

Kadangi ją laikiau geriausia savo drauge, tai mudvi turėjom viena kitos butų raktus. Dėl tokių atvejų, kai užtrenki duris ar paslysti duše ir netenki sąmonės. Tad be problemų patekau į jos butą ir nulėkiau į jos kambarį pro kurio durų apačią sklido šviesa. Vos įėjusi išsyk supratau kodėl ji negalėjo atsiliepti. Ji buvo labai užsiėmusi. Kaip ir mano mylimasis. Žemė išslydo man iš po kojų. Mečiau į juos pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą (ironiška, kaip pastebėjau jam lekiant į juos, tai buvo mūsų trijų nuotrauka rėmelyje) ir lėkte išlėkiau namo per ašaras nematydama kelio.

Grįžusi užtrenkaiu už savęs duris ir sukniubau ant grindų. Kaip jie taip galėjo? Kaip??? Už ką?!?!?! Ašaros liejosi upeliais, o man nesinorėjo nieko kito kaip mirti.

Staiga į mano galvą užklydo mintis, kad išeidama aš duris užrakinau, o grįžusi jas tiesiog atidariau. Tylomis pakilau ir nutipenau į virtuvę. Paėmiau peilį ir palei sienas nuslinkau į kambarį. Vos man įėjus lyg filme užsidegė šviesa.

- Tau jis nepadėtų. Peilis. Jei bandytum juo apsiginti. Tad tau pasisekė, jog mes tavęs nepuolam! Žinau, kad atėjom kiek anksčiau, bet ką gali pakeisti kelios valandos, a? Taigi, mes atėjom antrosios dalies dabar, - maždaug dvigubai už mane vyresnis vyras juodu kostumu ir žilstelėjusiais plaukais sėdėjo mano mylimiausiame krėsle prie lango ir žaidė su savo ryškiai raudonu kaklaraiščiu. Pagalvojau, kad toks kaklaryšis labiau tiktų prie tamsiai mėlyno kostiumo. Sakydamas „mes“ jis turėjo omeny  dramblotą skustagalvį stovintį kampe su pistoletu rankose. Jį pamačius man net peilis iš rankų iškrito. Net ir bedus tokiam jis nieko nepajustų, lyg uodo įkandimas būtų. Perlaužtų mane perpus lyg dantų krapštuką.

- Ką? Kokios dalies? – pagaliau prisiminiau kalbos dovaną.

- Skolos. Antros skolos dalies. Mūsų bendras draugas, tavo brangiausiasis, prieš kelis mėnesius pusę grąžino. Kitą pusę sakė atiduos šiandien. Ir taip jau vilkina skolą visus metus. Beje, kur jis? Žinok, mūsų kantrybė irgi turi ribas. Tad kuo greičiau, tuo geriau. Ir kadangi jis sakėsi susiradęs draugę, kuri jį taip įsimylėjo, jog yra pasiruošusi sumokėti visas jo skolas, tai suprantu, jog jis kalbėjo apie tave. Tad mokėk, nors jo čia ir nėra.  Juk nenori, kad mes tave užpultume. Net ir peilio nebeturi.

Mane išpylė šaltas prakaitas. Mudu pradėjom draugauti prieš dešimt mėnesių. Mano draugė žinojo apie mano santaupas. Ir prieš supažindindama mane su juo buvo užsiminusi apie naują savo simpatiją, bet kol nieko rimto tarp jų nebuvo, nenorėjo pažindinti, bet ta jos draugystė baigėsi maždaug tuo pačiu metu, kai prasidėjo maniškė. Ji sumąstė visa tai. Kodėl? Kad jį gautų? Jie apgavo mane! Pasinaudojo manim! Išviliojo pinigus! Jie abu!.. Kiaulės! Niekšai! Nekenčiu!!!

Bejėgiškai šlumštelėjau ant grindų ir ėmiau gailiai raudoti. Kaip jie šitaip galėjo? Investavimas...

- Kche kche. Ašaromis nesusimokėsi, - vyriškis pažadino mane iš savigailos. Taip, nėra kada dabar galvoti apie tuos du, reikia gelbėti savo kailį.

- Aš neturiu pinigų ir nieko nežinau apie jokią skolą, - išbandžiau nuoširdumo galią.

- Tai blogai. Labai blogai. Bet tikiu, kad dabar, kai jau žinai apie skolą, ką nors sugalvosi. Va, čia tikrai galėsi rasti ką parduoti. Arba aplankysi savo brolį, gal jis padės. Juk jis neseniai atidarė restoraną centre, ar ne?

Mane dar kartą išpylė šaltas prakaitas. Brolis! Jei per mane ir per mano netikusį pasitikėjimą netikusiais draugais nukentės mano brolis... Aš niekada sau to neatleisiu! Ne ne ne! Neleisiu!

Puoliau apžiūrėti ką vertingo rasiu. Mano sužadėtinis (buvęs sužadėtinis, tai jau tikrai...) turi pomėgį įvairiausiai technikai. Griebiau jo kompiuterį, fotoaparatą, videokamerą, projektorių ir padėjau priešais vyriškį.

- Ir ką man su jais dabar daryti? Mergaite, miela mano mergaite, yra šiame mieste vietų, kurios visą parą mielai priimtų juos. O aš ne, aš imu tik pinigus.

Man veidu vėl ėmė byrėti ašaros.

- Na gerai, kadangi jau esi tokia jautruolė, bet nuoširdi ir atvira kaip knygos lapas, ir kadangi nežinojai apie skolą, o ir mes per anksti atvykom, - pasakė jis po valandėlės spoksojimo į mane. – Duosiu tau keturias valandas, tą likusį laiką iki mes turėjom atvykti. Manau, jog šitiek tau pakaks. Juk esi protinga mergaite, a? Tad nusišluostyk ašras ir pirmyn prie darbo. O jei nespėsi, mums teks aplankyti tavo brolį...

Jis atsistojo ir išėjo su savo parankiniu. Turėjau milijoną ir vieną priežastį verkti iki sąmonės netekimo. Tačiau neturėjau nė sekundės laiko ašaroms. Reikia ko nors imtis!

Darsyk greitosiomis permečiau to niekšelio daiktus (savų neliesiu, dar ko!), prigriebiau jo auksines apyrankes (kaip nevyriška!) ir porą grandinėlių (tikrai skirtų ne man, aš tokių papuošalų nenešioju. Investuotojas! Perka visokius blizgučius, o savo suknistos skolos grąžinti nesugeba!). Internete greitosiomis susiradau artimiausią lombardą ir skubiai išlėkiau gauti grynųjų.

Komiso darbuotojas ilgai ir krupščiai apžiūrinėjo mano turtą tampydamas ir taip voro siūlo plonumo mano nervus. Vis raukėsi ir kasėsi pakaušį, gal manė, jog tokia visa uždususi  atlėkiau su vogtų daiktų krūva, bet vis tiek galų gale paėmė viską. Tačiau iki reikiamos sumos vis dar trūko trijų tūkstančių. Žvilgtelėjau į laikrodį. Dar turiu dvi valandas. Arba nukentės mano brolis.

Neatleisiu, tikrai sau neatleisiu, jei kas nors nutiks jo restoranui! Aišku, man visada juokingai atrodė jo aistra Kinijai, jos istorijai ir maistui, kas galų gale baigėsi to kinietiško maisto restorano atidarymu prieš pusmetį. Nė nesu jame buvusi, o dabar gali jo išvis nebelikti... Per mane. O brolis juk šitiek metų jam taupė... Tai buvo jo gyvenimo svajonė, kurią galų gale įgyvendino. Norėjo, kad tai būtų šeimos verslas. Ir mane kvietė prisidėti, dirbti ten, o aš... O aš ką – atidaviau visas santaupas pirmam pasitaikiusiam niekšeliui ir dabar dar rizikuoju brolio investicija! Ką daryt, po galais! Ką daryt???

Atbula ranka nusišluosčiau ašaras. Nepadės. Nesusimokėsiu jomis kaip tas vyras sakė. Reikia iš ko nors pasiskolint, kitaip nieko nebus. Po to galvot kaip grąžint. Bet iš ko skolintis? Niekas iš draugų tiek neturės, o po šiandienos jau nė nebežinau kas yra mano draugai... Ech, kokia mama buvo teisi sakydama, kad kraujas ne vanduo – geriau sutart su giminėm nei turėt galybę draugų. Kokia ji buvo teisi...

Taigi, man liko pusantros valandos. Jokia kita mintis nešovė man į galvą kaip lėkt pas brolį ir prašyt jo pagalbos. Jei ne pinigų duos, tai gal bent proto įkrės.

Užrašų knygelėje susiradau restorano adresą. Per pusę miesto trenktis! Gerai, nėra čia laiko dejuot, reikia veikt. Greičiau greičiau greičiau!

Nusigavus iki restorano laiko beliko valanda. Mano naujieji „draugai“ nieko nesakė, tačiau nujaučiau, kad manęs nesulaukę namuose eis tiesiai į restoraną, tad jaučiausi lyg milžiniškas pavojų kitiems keliantis parazitas. Pavydėtinas jausmas, ar ne?

Raudonai šviečiančią brolio įstaigos iškabą pamačiau iš tolo ir bėgte pasileidau link jos. O kas jei nebedirba? Ne, žmogus ką tik įėjo. O kas jei brolio nėra? Ne ne, jis per daug pareigingas ir viską pernelyg mėgsta daryti pats. Jis bus. Jis turi būti!

Įlėkiau į vidų ir net nustėrau. Mažytis prieškambaris švytintis auksu ir tradiciniais kiniškais ornamentais su didžiuliu veidrodžiu per visą sieną ir auksiniu drakonu ant lubų, pasidabinusiu tokiais ilgais ūsais, kad pašoktum ir ranka pasiektum. Na, ne kartą broliui sakiau, kad mano manymu jis keistas...

Paties restorano interjeras buvo kur kas kuklesnis – smėlio spalvos sienos su beveik nepastebimais tradicinės kiniečių tapybos manieros paveikslais. Tačiau išdėstymas! Lyg koks labirintas - staliukas, posūkis į šoną, du staliukai, vėl posūkis... Gal čia tokia sėkmės paslaptis? Net tokiu vėlyvu metu matėsi vos kelios laisvos vietos.

Laksčiau šiuo labirintu pirmyn atgal, bet mačiau tik po dienos darbų besiilsinčių žmonių veidus. Džiaugiatės, gardžiuojatės maistu, o aš čia lakstau lyg uždelsto veikimo bomba... Juk jei jie ateis čia, jei aš nespėsiu, jei man nepasiseks, sukelsiu pavojų visiems čia esantiems žmonėms! O laiko juk liko jau nebe pyragai...

Nesutikau net padavėjo. Ir baro nesimatė. Net durų į virtuvės patalpas. Bet visa tai turi būti! Juk žmonės valgo ir geria. Tai kaip čia dabar suprast?

- Atsiprašau, kaip čia padavėją pasikviest? – pasiklausiau vyriškio, besimėgaujančio traškia vištiena – jei jau valgo, tai matyt kažkaip pasikvietė...

- Nukirpk drakonui ūsus, - ramiai šypsodamasis atsakė. Na čia tai geras... Ohoho. Jei čia rimtai, tai matyt kalba apie tą drakoną prieškambaryje, jokio kito su nukerpamais ūsais nepastebėjau lakstydama.

Skubėdama labirintu grįžau prie drakono. Šįkart pastebėjau prie veidroždio pakabintas žirkles, tačiau su mano ūgiu nebent pašokinėjusi sugriebčiau pakankamai, kad nukirpt bent galiuką, tačiau nešokinėsi gi su žirklėm rankose... Gali akį kam nors išdurti. Apsidairiau bandydama ką nors sugalvot. Na, matyt ne vienintelė tokia maža lankytoja esu, nes kampe pamačiau nedidelės kopėtėles. Užlipau ant jų ir dar porą minučių svarsčiau kiek kirpt, viską ar trupučio užteks? Nusprendžiau nerizikuot ir nukirpau iki pat drakono nosies, jei ir gausiu velnių nuo brolio, tai gausiu. Nulipau nuo kopėtėlių ir padėjau jas atgal į kampą. Darsyk pažvelgiau į drakoną, o jis jau vėl su ūsais... Magija kažkokia. Na, belieka susirast brolį ir išklausinėt kas čia per burtai.

- Ką čia darai? – į mane smalsiai žiūrėjo maždaug penkerių metų berniukas. Iš kur jis čia? Po galais, tik jo man ir tetrūko...

- Nieko, nesvarbu. Eik pas mamą.

- Nenoriu. Noriu su tavim. Tu įdomi,  - atsakė tiesiai žiūrėdamas savo didelėm mėlynom akim. „O tu ir pats įdomus“, pagalvojau. Dar toks mažas, o jau mergaites kabina. Kai užaugs šis angeliško veido mažylis ne vieną širdį sudaužys... Po galais, man reikia rast brolį, nes kas ten žino, gal šis berniukas ir nebeužaugs... Jam tikrai reikėtų pasisaugoti manęs.

- Einam.

Paėmiau berniuką už rankos ir nusivedžiau į salę, tačiau jis nė nemanė eiti pas mamą ar bent jau pasakyt man kaip ją rasti. Tuėjau ką nors sugalvoti. Neatsirado joks žmogus, nei padavėjas nei barmenas (nors jau beveik tikėjausi atsirandant su dūmų debesiu...), nieko kas galėtų nuvest pas brolį. Vadinas reikia dingt iš čia. Vis tiek manęs ieškos. Gal spėsiu dar į namus, o tada... Kaip nors.

- Klausyk, gal pažaidžiam gaudynių, a? Tu bėk, o aš vysiuos, gerai?  - linksmai pasiūliau berniukui. Jis plačiai nusišypsojo ir nulėkė. Kai jis manęs nebematė greit išbėgau iš restorano. Reikia skubėt! Greičiau greičiau greičiau!!! Durys, kitos durys, išėjimas, posūkis už kampo, trinktelėjimas į žmogų. Pakėliau gėdos kupinas akis ir net klyktelėjau iš džiaugsmo – brolis!

- Kaip aš tavęs ieškojau! Kaip aš tavęs pasiilgau! Broli, aš tave myliu! – apsikabinau ir pabučiavau jį taip stipriai, jog net pati išsigandau, kad galiu jį uždusinti.

- Ohoho... Mano mažoji sesutė manęs pasiilgo. Čia jau kažkas naujo, - brolis tikrai turėjo dėl ko nustebti. Juk pusę metų neradau laiko aplankyti, net atidaryme nebuvau, o dabar puolu jam į glėbį ir galbūt pirmą kartą gyvenime pasakau, kad myliu. Aš irgi nustebčiau.

- Einam kur nors, reikia pasikalbėt.

Grįžom į restoraną ir brolis lengva ranka patraukė veidrodį. Įėjus pamačiau zujant padavėjus ir virėjus, ėjom per triukšmingą virtuvę, tačiau niekas niekam netrukdė, viskas lyg puikiai sustyguotas mechanizmas. Virtuvės gale pasiekėm mažytį kabinetą, į kurį patekus nesigirdėjo jokio bruzdesio. Magiška šita vieta man... Brolis sėdo į savo krėslą ir mostelėjo sėstis man.

- Na, tai kas per nuotykiai?

Skubiai jam papasakojau viską kas, kur, kaip ir kodėl nutiko.

Brolis klausėsi tylėdamas. Man baigus dar kurį laiką tylėjo ir linkčiojo galva.

- Mhm, - pagaliau prabilo. – Mhm. Pakliuvai į bėdą, sesut. Į didelę bėdą. Kiek dar laiko turi?

Žvilgtelėjau į laikrodį.

- Maždaug pusvalandis.

- Tada nėbėr čia ko gaišt!

Brolis greitosiomis iš seifo paėmė reikiamą sumą, padavė man ir išėjo iš kabineto.

Skubėdama nusekiau paskui jį tiesiai į mašinų stovėjimo aikštelę.

- Sakyk adresą, - mano brolis net nežino kur gyvenu! – Nueisi, paduosi pinigus ir jei kas bus ne taip užgesinsi šviesą kambaryje, ateisiu padėt. – Brolis buvo itin griežtas, važiavimo su juo išsigandau gal net labiau nei laukiančio susitikimo su mažuliu ir jo gorila.

Kai pasiekiau namus radau trumpulį sėdėintį tame pačiame krėslę ir  begeriantį arbatą. Didysis griebė mane, parklupdė ant grindų ir įrėmė pistoletą į nugarą.

- O, tu jau čia. Galvojom nebepasirodysi arba mus sutiks policinkų paradas. O gaila, būtumėm aplankę tavo brolio restoraną. Sako, kad ten patiri nepamirštamų įspūdžių. Pinigus turi?

Drebančia ranka padaviau jam voką su pinigais. Gorila nė nesiruošė patraukti nuo manęs ginklo. Nuo plieninio vamzdžio sklindantis šaltis kėlė baimę, kad geruoju šitai nesibaigs. Mažulis perskaičiavo pinigus.

- Šaunuolė, visą sumą surinkai. Ir netgi tikrais! Nepatikėtum ko tavo situacijoj atsidūrę žmonės prisigalvoja. O tu esi gera mergaitė. Tik prastus draugus pasirenki. Ateityje būk protingesnė. Buvo smagu turėti su tavim reikalų, bet tikiuosi, kad vengsi susitikti mane dar kartą. Bent jau to linkiu tau, - jis paglostė man galvą ir išėjo lydimas savo gorilos.

Trinktelėjus durims pagaliau vėl įkvėpiau oro ir griuvau ant grindų duodama valią ašaroms. Po poros minučių lauke pasigirdo sirenos, šūviai, pro langą matėsi švyturėlių atšvaitai, tačiau buvau pernelyg išsekusi ir išsigandusi, kad drįsčiau artintis prie lango. Tad tiesiog susiriečiau į kamuoliuką ir toliau verkiau.

Taip ir pabudau sustirusi ant grindų. Skubiai nulėkiau į dušą atsišildyti. Vis dar buvau įsitempusi. Jei ne likęs arbatos puodelis būtų galima manyti, jog tai tebuvo košmaras. Vis dar jaučiausi apgauta ir pažeminta. Kaip jie taip galėjo??? Išdavystė užgriuvo mane visu svoriu ir vėl prapliupau verkti. Sušilusi ir kiek nurimusi nuslinkau į lovą. O gal visgi pabusiu ir visa tai iš tikro tebus baisus sapnas?

Dzzzrrrr!!! Telefonas. Brolis.

- Na, kaip tu? Pagaliau atsiliepei... Jau sunerimau. Tų dviejų laukė policijos pasala. Kažkoks jaunuolis, gal tavo būsimasis vyrelis, juos įdavė. Pašovė tą bernelį. O didijį, gorilą beveik, išvis nušovė. Trumpulį pasodins, visi labai džiaugės ten. O tu, brangioji, kelkis, pas advokatą ir į policiją. Reikia viską baigt tvarkyt.

*

Trumpulį pasodins ilgam. Mano buvęs sužadėtinis gyvens, bet nežinia ką jam padarys Trumpulio gauja. Protingas mano buvęs, pasirodyti per suėmimą, kurį pats suorganizavo. Bet bent jau man ir mano šeimai neklius už policiją. O jam ir buvusiai geriausiai mano draugei dar gresia kalėjimas už pinigų išviliojimą. Saldus gyvenimas jų laukia, che che.

Šiuo metu brolis man labai padeda. Už tai nori tik vieno – kad dirbčiau pas jį. Nori mane prižiūrėti bent jau kol įsitikins, kad daugiau tokios istorijos nebegresia. O ir aš visai noriu pas jį dirbti.

Labiausiai nekantrauju išsiaiškinti drakono ūsų paslaptį.