Atmerk akis ( II)

Antras skyrius

Ėjau šalia gatvės, duobėtu kelkraščiu. Sėlinau į priekį tingiai. Kas kelis žingsnius vis plačiai
išsižiodavau, kad net žandikaulis atrodo tuoj per pusę sulūš. Norėjau miego. Negi teisybė taip anksti
keltis pirmadieniais į mokyklą? Kur žmogiškumas?
Priešais mane žygiavo dar viena neišsimiegojusi mergina. Ji atrodė dar blogiau nei aš pati. Ėjo
svirduliuodama, tarsi kokia girtuoklė būtų. Kažkodėl man patiko jos ši eisena. Ji mano akis pavergė.
Negalėjau jų niekur kitur nukreipti. Vis žiūrėjau kaip ji deda kojas, kaip jos lėti rankų judesiai
skrodžia orą. Tai man patiko. Kodėl? Nežinau. Visi mane laiko keistuole, nes aš elgiuosi taip, kaip
niekas nedrįstu elgtis. Juk kiekvienas užsidėjęs kaukę vaikšto, o aš visas jas paslėpiau didžiulėje
skrynioje ir užrakinau pasitelkusi į pagalbą daugybę užraktų. Aš prieš nieką nevaidinau ir atrodžiau
natūrali ir labai laimingai. O kodėl aš tokia buvau? Nes atmerkiau plačiai savas akis pasauliui. Man
patiko viską regėti kitaip, nei kiti. Jie mato saulę, o aš džiaugsmą, linksmumą ir beprotišką norą
žaisti, šokinėti į dangų iškeltomis rankomis. Gal man pavyks pagauti jos menkutį spindulėlį ir
išsaugoti savyje. Tai ir buvo daug kam keista. Vadino mane svajokle, nesubrendusia mergina.
Manęs tai nežeidė. Priešingai, džiaugiausi, kad mane taip vadina. Juk smagu žinoti, kaip atrodai tu
kitų akimis. Jiems atrodžiau tokia.
- Kaip tau ne gėda? - dažnai mama mane bardavo dėl vaikiškumo. Dažnai savo kalbomis
nukeliaudavau į dausas, nusišnekėjimo pievas. Dauguma iš to juokiesi, o mama niršo, nes pagal ją,
aš darausi sau gėdą. Ar galite tuo patikėti? Gėda sau darausi? Aš priešingai manau. Žmonės, kurie
kažką vaidina, patys daro sau gėda. Aš esu naturali ir viskas.
Mergina sustojo prie perijos. Aš irgi stabtelėjau. Šiaip ne taip atklijavau savo akis nuo jos ir
pažvelgiau į abi gatvės puses, priešingai nei mane užburusi mergina. Ji net nedirstelėjusi iššoko į
gatvę. Juk taip daryti negalima!
Pastebėjau, kad iš vienos pusės dideliu greičiu lekia juodas automobilis. Jis net nesiruošia stabdyti,
nors ir mato, kad mergina eina iš lėto, į nieką dėmesio nekreipia. Juk jis ją gali užmušti.
Mašina artėjo vis didėjančiu greičiu. Reikėjo veikti, nes niekas kitas net nepastebi galinčios įvykti
nelaimės. Greitai ir pačiu jos laiku pribėgau prie merginos. Ją stumtelėjau nuo mašinos kelio. Gaila,
nespėjau to padaryti sau. Per mažai buvo tam laiko man duotą. Į mane tėškėsi visu greičiu mašina.
Aš pakilau nuo smūgio į orą ir kelis metrus paskridusi kritau su didžiulia jėga ant žemės. Kas
keisčiausia, mašina nesustojo. Sau toliau nuvažiavo. Kaip tkių žmonių atsiranda.
Žmonės pastebėję auto įvykį, pradėjo bėgti prie mano kūno. Kažkas skambino telefonu, o mergaitė,
kuriai aš paaukojau savo gyvastį, pribėgo prie manęs iš siaubo išpūstomis akimis. Ji nežinojo ką
daryti, kaip ir aš. Joks skausmas manęs nekandžiojo, tačiau aš ir nejaučiau, kad būčiau ... kūne. Aš
stovėjau ir viską iš šono stebėjau. Štai atvyksta greitoji, prie mano kūno pribėga medikai, atlieka
man visokias procedūras. Deja, jos visos nuėjo veltui. Niekas nebuvo veiksminga. Tai supratau iš jų
veidų. Visi jie buvo nuliūdę, įsitempę ir prarandantis paskutinę viltį. Man pačiai reikėjo nemažai
laiko, kad suprasčiau kas čia įvyko. Mane partrenkė! Štai mano kūnas guli be gyvybės ženklų! Aš
mirus ...
Mano kūną paguldė ant neštuvų ir be jokio delsimo, jis išvyko į klinikas. Aš irgi ... važiavau.
Mačiau, kaip man deda kažkokį vamzdelį į burną, medikai šaukia vienas kitam. Nei vieno žodžio aš
nesupratau. Žiūrėjau į savo užmerktas akis. Aš užsimerkus?! Ne! Turiu atmerkti akis! Negali viskas
taip pasibaigti ... Ne!
Atvykome į ligoninę. Čia ir vėl aplink mano kūną šokinėjo, tačiau vis letėjančiu tempu. Galiausiai ir
visai sustojo jie. Medikai žvelgė į mano kūną ir viskas.
- Ji mirė, - tarė kažkuris.
- Vargšė. Tokia jauna, o jau po velėna keliaus, - palingavo medikė galvą į šalis.
Visi jie išėjo, o į vidų sulėkė mano tėvai. Jie atrodė ... net sunku yra nupaskoti kaip atrodo žmogus
matantis prieš save negyva savo vaiką. Galima sakyti, kad jų akyse tikrai negreitai vėl liepsnos
džiaugmas gyvenimui, teisingumui, o kas labiausiai Fortūnos ratui.
Viskas vėliau vyko labai greitai. Stengiausi būti užsimerkus. Man buvo kraupu žvelgti į save,
raudojančius asmenis, tačiau labiausiai į pusseserę. Ji iš lėto ėjo prie mano karsto. Žvelgė į mano

veidą ir pratrūko verkti. Aš ištiesiau į ją ranką. Regėjau, kaip tiesiu ją į priekį. Tyliai šaukiau jos
vardą, tačiau ji negirdėjo. Kas baisiausia, ji nebeišlaikė ir išbėgo laukan. Norėjau aš sekti paskui ją,
tačiau kažkas laikė mane prie mano kūno. Kas? Aš nežinojau. Tiesiog stovėjau ir žvelgiau į
ateinančius žmones. Vieni iš jų buvo atėję tik iš pagarbos mano tėvams, kiti, kad sužinotų
smulkmenas, kaip ši tragedija įvyko, o treti tik todėl, kad jiems aš buvau draugė, pažįstama ar
mokinė.
Atėjo metas galui. Mano karstas buvo uždengtas. Paskutinį kartą regėjau savo kūną. Norėjau verkti,
bet ar dvasios tai moka?
Mane nuvežė į kapines. Čia jau buvo iškasta duobė, į žemę kažkas įsmeigė kryžių su mano vardu,
pavarde, gimimo ir mirimo data. Šalia duobės stovėjo pusseserė. Aš ją mokinau atverti akis. Jeigu ji
būtų to išmokusi, dabar regėtų ne mirtį, pabaigą, o pradžią. Net sunku man pagalvoti, kas liks iš jos.
Juk aš jos neišmokiau atmerkti akių. Negi galiu keliauti iš šio pasaulio to nepadariusi?
Karstas nuleistas, žemės pilamos, o pusseserė išnyko man iš akių. Ji gal ir atrodė stipri kaip jautis,
tačiau ar tokių žmonių tikrai yra šiame pasaulyje? Juk visi mes dėvime kaukes. Ji dėvėjo tokią pat ir
dabar, dėl liūdesio, ji nukrito nuo jos veido.
Laidutuvės baigėsi, o aš ilgai stovėjau prie tuštėjančio savo amžinosios duobės. Žvelgiau į gėles,
kurios buvo išdėliotos. Visos jos atrodė tokios dailios, gražios. Negi jos gali nešti po pasaulį
liūdesį? Priėjau prie vienos. Ištiesiau ranką ir paliečiau baltos gėlės žiedlapį. Šis, tarsi pakrutintas
menk vėjelio, nežymiai sukrutėjo. Va kas aš dabar! Tik menkas vėjelis, kurio sakomos žodžius
išgirs tik tas kas mano ir girdi.
Nuleidau galvą. Kiek istorijų girdėjau apie dvasias, kiek kartų lankiausi kapinėse. Žiūrėdavau į
antkapius, žvakutes, kurios tamsiai užgrobius pasaulį spindėdavo kaip žvaigždės nuo dangaus
nuraškytos. Mane visados apimdavo džiaugsmas. Pradėdavau juoktis. Tėvai mane ramindavo
sakydami, kad čia ne vieta juoko protrūkiams. Bet ką aš galiu padaryti? Mirtis nėra amžinas
liūdesys! Kodėl žmogus to nesupranta? Nežinau. Juk tada mes suprantame kas mes esame ir ko
buvome verti. Reikia džiaugtis, kad tas žmogus gimė, gyveno ir mirė. Juk toks yra šis pasaulis. Dėl
visko reikia džiaugtis.
Pradėjo temti ir aš pakėliau akis į dangų. Sakoma, kad mirusysis pamato šviesą ir ją turi žengti.
Hmmm... Matau tik tamsų dangų, o aplink save medžius, kapus. Jei ir yra šviesa, tai ji su manimi
nusprendė žaisti slėpynių. Aš mėgstu slėpynes, tačiau nemanau, kad tai geras laikas šį žaidimą
žaisti.


Atleiskite, tačiau sumelavau su kūrinio negausumu. Iš viso bus tikrai nemažai.