Šaltas krantas

Štai vienišas likau,
Ant šlapio, šalto kranto,
Kur nei ramybės, nei dangaus,
Štai vienišas likau.
Bet dar prisimenu tą skrydį—
Kupiną džiaugsmų ir pažinimų.
Pamenu bedugnės lobius,
Švytinčius, o kitus laimingus.
Vienišas likau ant šito šalto kranto,
Jau pirštai man apmirę, akim nebematau.
Šalčiu alsuoja plaučiai, o Dieve!
Nejau tai viskas?!
Gyvenimas vaisingas ir graudžiai nuobodus,
Jis paslaptingas, toks tylus—
Bežadis, gyvybingas, nepasakysi, kad trapus,
Bet štai vienišas likau ant šito šalto kranto.
Suvirpino, mane, devyni vėjai tėškė,
Sugniuždė, tramdė jie mane,
Bet aš švytintis atsibudau, nes jau nebebijau.
Ir pranykau į tolymus kraštus—
Kur vienišas neliksiu išėjau.