Odė Jam

Dėkingas esu, kad vis dar ant mano stalo guli duonos kriaukšlė ir nesibaigė vanduo.
Žinau, kad ir kas bebūtų Tavo krikšto žymė visada raudonos ant mano prakaitu žibančios kaktos. Esu dėkingas, kad dar leidi vėjui barstyti smėlį į mano žilus plaukus,
Kad sakai man kiekvieną dieną parpulk, kad vėl atsikeltum.
Žinau, kad vanduo nesibaigs man bebūnant, nes būsi Tu.
Žinau, kad bastysiuos po nepakeliama karštį ir Tu iš to juoksies, po to juoksiuos aš.
Pakelsiu tuzinus potvynių ir sausrų ir nebūsiu vertas Tavo karalystės.
Leisk man tik viena, savo celėje pasikabinti Tavo paveikslą ir įleisti nedaug šviesos pro kvadratinį plyšį.
Dėkoju Tau, kad galiu prisiminti savo vaikystę,
Tada, kai leidai mano pilvui juoktis iš rankų, o rankoms iš nosies,
Kada leidai su didele gėda prisipažinti ir pradėti iš naujo.
Aš seku Tavo pėdom, nors jos man gerokai per didelės,
Matuojuosi Tavo batus, bet neįstengiu žengti nė žingsnio,
Tu tada pasirodei per aukštas man, nors buvai mažesnis ir virpėjai mano kūne, nelyginant nerimstanti jūra.
Tu leidai man nugriebti viena savo klajokliškos lazdos galą,
Tu ją ištiesdamas kvietei mane eiti kartu.
Aš pasimatavau Tavo vainiką ir man apsvaigo galva,
Tada Tu užmetei man nepakeliamą naštą, nors savąją neši aplinkui danguje tarpais sutikdamas savo vaikus ir juos išleisdamas.
Buvo laikas kada užmiršau Tave, bet dėkojau, kad neleidai man tavęs keikti.
Rytoj Tu paprašysi daugiau, nei davei vakar ir aš pakelsiu,
Nors žinau, kad mano būties svarstyklės sutrupėjo.
Šiandien aš sužinojau kaip Tu kvepi ir niekas daugiau taip šitoj žemėj nekvepės, kaip Tavo spindintis rūbas.
Aš padarysiu daug dėl Tavęs nepadarydamas nieko, nes tau reikės ne mano darbų, o manęs.
Aš pravirkau, kaip kažkada vaikystėj Tu man leidai pravirkti.
Aš šaukiausi savo motinos, bet jos jau nebebuvo.
Aš dėkoju, kad leidai man pamatyti, kaip Tavo glėbį paskęsta klajūnas, taip pat, bet ne visai parpuolęs kaip tu tris kartus.
Kartoju, nieko nėra nuostabesnio, kaip nukristi šalia Tavo kojų,
Arba užmigti susisupus į Tave, jaučiant Tavo rankas, nelyginant pas motiną parbėgusį vaiką.
Niekas neskamba garsiau už Tavo žodį tyloje,
Niekas neįsižiebia smarkiau, nei Tavo šviesa esybėje.
Esu dėkingas, nes atiduodu save į Tavo delnus.