Saulėlydžio drugys

Aš buvau vienišas saulėlydžio drugys
Kiekvieną dieną laukiau kol ji pražys
Rožė nuostabioji - bordiniu žiedu
Ir iškart supratau, kad tave myliu...

Dieną tūnodavau nuošaly,
Kad manęs nesužeistų tie, kurie glamonėja tave, o tu kenti
Kai tik saulėlydžio gaisai pasirodydavo iš toli
Suspurdėdavau ir aš medžio šerdy

O tamsai užvaldžius pievas ir miškus
Aš puldavau į tavo aistros ištroškusius žiedlapius
Per naktį misdavau tavo geismo nektaru
Paslėpdavai mane savo karūnos krašteliu

Dienos slinko, gaisai keitė gaisus
Kol ištiko mus likimas baisus
Mačiau kaip tave pavytusią, bet vis dar kvepiančią nulaužė...
Ir įmetė į žaižaruojantį laužą...

Aš negalvodamas įšokau į prašūtingą šviesą
Juk kas svarbiau už tą, kas ranką meilei tiesia
Užgeso laužas, sužibo danguj žvaigždės
Ir nieks neprisimins kaip mūsų meilė baigės...

Tik vargšui senam sodininkui taip ir nepaaiškės
Kodėl daugiau nežydi jo jauna bordinė gėlė...