vienui viena tiesa11 (n-21)

Po vienos pliūpsnių serijos, sekančią akimirką jis išgirdo kitą, kur kas mažiau malonesnę.
- Velnias! - nusikeikė Rapolas, atstumdamas moterį, pats puldamas ant grindų ir išsitraukdamas naganą iš dėklo.
Kažkur pasigirdo dūžtančių langų aidas.
Rapolas paskubomis užsisagstė kelnes ir pravėręs duris išsirito iš kambario, o kiek vėliau ir iš namo.
- Prisijungti prie savų, nes kitaip jie mus…kaip kačiukus! - tik mirties baimė jį ir gynė nuo mirties ir vertė rodyti didvyriško lyderio stebuklus, tiesiog trauktis nebuvo kur.

Pamažu ėmė ryškėti “žaliūkų” pranašumas. Tiesiog jie ėmė dominuoti ir plėsti savo kontroliuojamą teritoriją.
- Šiandien mūsų šventė! - pagalvojo “Geležinis”.

- O dabar mūsų eilė, vyručiai! Ugnis! - riktelėjo “Armija krajova” vadas.

Netikėtai atsivėrusios ugnies židinys per akimirką sugriovė puolančiųjų pranašumą, o vado sielą išsyk išlydėjo anapus. O po kelių sekundžių visi žaliūkai gulėjo ant žemės atmerktom stiklinėm akim, iš atsivėrusių žaizdų tebetekėjo kraujas.
Gynėjai nusprendė, kad jiems kažkas tai atskubėjo į pagalbą irgi atsidengė, irgi atdavė savo sieloms laisvę nuo visų rūšių savi apgaulės ir tabu.
Štai taip ir baigėsi tautinės kovos už ideologijas epizodas: du pešėsi, o laimėjo trečias svetimas kaip visada, kaip ir įprasta Lietuvos istorijoje.

- Kaimas mūsų! Vyrai, greitai prasisukam ir dingstam iš čia, atsikvėpsim “litovcų” požemiuos! Bobų nepisti, kitame kaime atsirausite!
Jei naujųjų plėšikų būtų buvę daug, juos būtų galima sulyginti su skėriais arba bent jau vietinėmis skruzdėmis, apipuolančiomis mėsingą ir saldžią kriaušę. Jų buvo nedaug, bet užtat… kaip žaibai jie plėšė būstus neklausydami mužikiškos šnektos raudų:
- Kad nieko neturiu!
Švelnus smūgis buože primindavo, kad atėjo eilinis mokesčių rinkėjas, ir jei nori sulaukti sekančio mokesčių rinkėjo kaip ir kitos saulės, geriau atiduok tai, ką turi, nepamiršdamas, kad ir pačiam reikia išgyventi iki kito panašaus košmaro.

Lygiai tokiu pat greičiu naujasis nugalėtojų būrys nušuoliavo iki miškinių bazės miško tankmėje.
Likęs vienintelis gyvas bazės sargybinis, dar nežinantis apie būrio tapimą nematerialiu liaudies pasakojimu, taip ir liko tupėti krūmuose.
- Nėr ko didvyrį vaidinti!
O trumpalaikiai pasaulio šeimininkai visus varganus turtus vertėsi paskubomis ant savo kuprų, rikiavosi ir ruošėsi toliau keliauti iš pradžių link didžiosios Lenkijos, kol piktas raudonasis žvėris neatsipeikėjo ir visų žarnų nepaleido, o po to kaip dievas duos, kad tik toliau nuo proletariato diktatūros ir Sibiro tundros.