Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Absurdiškai naivus ir naiviai absurdiškas monologas scenai


Kairiajame scenos krašte stovi ir niūniuoja mergina, rankose siūbuojanti kruviną peilį. Likusi scenos dalis tamsi.

Merginai iškrenta peilis ir ji nustoja niūniavusi. Apšviečiamas scenos vidurys, mergina išnyksta tamsoje. Apšviestoje dalyje matome alkoholio dėžes ir ant jų atmerktomis akimis gulintį vaikiną be gyvybės ženklų kruvinu pilvu.

Striksėdama prie jo prieina mergina.

„Labas. <pauzė> Gi labas! (džiaugsmingai) <pauzė> Ai, zuikeli, kok tu tingus šiandien. (Ji atsisėda ant žemės ir atsiremia į dėžes). Paprastai žodžio išenėj neieškai, o šiandien burnos nepraveri. Kaip čia yra dabar? A? Na, bet jeigu jau tu nešneki, tai aš pakalbėsiu, gerai? <pauzė> Ar gerai? <pauzė> Ai, gi tu nešneki šiandien...

Tai va, žinok aš jau seniai norėjau su tavim pasikalbėt. Dingai tada kaip į vandenį... O ir tas tavo paskutinis raštelis pašto dėžutėj  – „Daugiau niekada nenoriu tavęs matyti, palik mane ramybėj! “... Ką čia reiškia? Tu nenori manęs matyti? Žinau, jog tu sąmojingas, bet čia jau truputį per daug žiaurus juokelis.

Ir kodėl visi apsauginiai manęs nebeįleidžia į tavo barą? Na, dar ne tavo baras, bet tu jame dirbi tai.. Ir aš čia juk kas vakarą lankausi, kodėl nė vienas iš apsauginių, kurie jau tikrai žino kas aš esu, manęs nebeįleidžia? Man teko lįsti pro rūsio langą ir tik dėl sėkmingo atsitiktinumo aptikau tave šitam rūsy bepildantį atsargas... O aš čia juk lankausi kievieną vakarą! Kas vakrą nuo pat to, pirmojo... (Mergina atsiklaupia prie vaikino) Atsimeni tą vakarą? Ar pameni?

(Vėl atsisėda) Aš tai niekada jo nepamiršiu. Buvau pasimatyme su šaunausiu kokį esu sutikusi, iki tavęs, aišku, vaikinu. Ir jau nebe pirmam! Trečiam ar ketvirtam... Ir staiga jis man pareiškia, jog per tokį trumpą laiką aš pernelyg prie jo prisirišau! Aš juk tik pasiūliau kartu apsigyventi... O jis matai, norėjo daugiau laisvės ir pasakė, kad kai norės mane pamatyti paskambins. Gal. Gal paskambins. Taip ir pasakė...

Neįsivaizduoji kaip tada pasijutau... Viskas ko norėjau – tai prisigert. Ir nuėjau į pirmą pasitaikiusį barą. Šitą barą. Tavo barą. Ech... Koks mielas tu tada buvai! Išklausei tada mane, pylei tekilos negailėdamas. Man iškart geriau ant širdies pasidarė. O kai pasisiūlei palydėt mane namo, išvis aną vaikiną pamiršau! O kai palydėjai... Užsukai arbatos... (ji susigėsta) Ta naktis... Niekada jos nepamiršiu. Pirmą kartą aš taip... Iš karto... Ir taip! (mergaitiškai nusijuokia) Tu gi žinai.. Net buvo galima pamanyti, jog pasinaudojai mano liūdesiu, kad galėtum pasismaginti su manim. (pitktai) O kai ryte išėjai nė nepabučiavęs, nė numerio nepaprašęs, aš tikrai išsigandau, kad buvau tau tiesiog  eilinė, lengvai prieinama, meilės išsiilgus klientė... Pasijutau dar blogiau nei po to pasimatymo, dvigubai blogiau. Bet kai tą vakarą vėl nuėjau į tavo barą, o iš jo pas mane darsyk sugrįžom drauge, aš supratau, kad tai bus rimta, kad tai truks ilgai. Labai ilgai! Taip taip, aš jau tada supratau, kad tu pradedi mane įsimylėti! Bet kartu ir bijojai įsimylėt... Ypač po tokios mano istorijos. Suprantu, jog išsigandai, jog imsiu tau reikšti daugiau nei tu man. Lyg tai būtų įmanoma! Aš žinau, visada žinojau!, kad tik dėl tos baimės kitais vakarais prie mano akių bare kalbindavai kitas merginas, kad tik dėl to bėgdavai iš darbo, kad aš nepamatyčiau tavęs sprunkant su jomis. Tu bijojai, kad tai bus per rimta. Bet giliai širdy ir tu žinojai, kad mums lemta būti kartu! Juk tuštesniais vakarais, kai nebūdavo žmonių, bendraudavai su manimi lyg niekur nieko, o po to, tau baigus darbą, eidavom pas mane ir išdarinėdavom tokius dalykėlius, apie kuriuos man net pagalvoti gėda! Tačiau tu to norėjai, o aš norėjau, vis dar noriu!, kad tu būtum laimingas ir patenkintas. Nes jei laimingas tu, laiminga ir aš. Ar ne?

Bet ir tu man suteikei nemažai laimės. Vien savo buvimu. O žinai kada aš buvau pati laimingiausia? Tada, kai tu panorai apsigyventi pas mane. Aišku tai, kad tau buvo taip linksma vienam be manęs, jog net tave išmetė iš buto mane nuliūdino. Bet tada panorai gyvent su manim, ne kito buto ieškojais, o su manim! Taip taip!

Tik niekaip nesupratau kodėl tau niekuomet nepatiko, kai tave vadinau  zuikeliu ar kačiuku. Net po to, kai apsigyvenm kartu. A, katinėli, kodėl? Zuiki... Cha cha! Šiandien jau nebeprieštarauji. Taip ir žinojau, kad ir tu manęs pasiilgai!

Tikrai žinojau, kad vieną dieną baigsi apsimetinėti, jog tiesiog naudojiesi manimi. Suprask, aš visada tuo tikėjau, bet kai po darbo parsivesdavai lengvabūdžių mergšių į mano namus ir pristatydavai mane joms kaip pamišusią iki ausų tave įsimylėjusią vištą, tai mane skaudino. Labai! Kartais aš net norėdavau tave išvaryti... Taip tau ir pasakydavau, o tu atrėždavai, kad gali lengvai išeit jei noriu, nes nė nemyli manęs, kad  aš tau iš tikro esu tik patikli vištelė... Kaip tai mane žeisdavo! Kiek aš ašarų išliejau... Kaip aš po to gailėdavaus, jog iš viso pradėjau kalbą apie tas kitas... Juk žinojau, kad tiesiog turiu išlaukti iki būsi tik mano. Gi grįždavai, vis grįždavai pas mane ir į mano lovą! Ir ne tik tam, kad išvarytum mane ant sofos ir lovoj dulkintum tas... tas... Kaip tu mane skaudinai!

Tu man niekuomet nepasakojai apie savo praeitį, bet aš supratau, kad tokiu savo elgesiu tu tiesiog nori mane išbandyti, nes kažkas praeityje tave labai labai įskaudino. Aš gi žinau, kad iš tikro tu esi jautrus ir švelnus! Bet kadangi kažkokia nedorėlė tave paniekino tu daugiau to neberodai. Pasakyk kas ji, pasakyk jos vardą ir aš jai atkeršysiu! Išpjausiu jai širdį kaip ji išpjovė tau. Tik pasakyk vardą! <pauzė> Nagi, sakyk.. <pauzė> Tyli. Nekalbi. Nesakai. Koks vis dėlto tu geras! Nenori jai kenkti. Angelėli tu mano! Teisingai, ji pamatys kokie mes abu laimingi ir supras padariusi klaidą!

Betgi jau turėtum būt supratęs, kad tau nereikia apsimetinėti prieš mane. Tikrai nereikėjo tada taip dramatiškai išeiti pareiškus, kad esu apsėsta beprotė. Aš nesu beprotė. Tiesiog beprotiškai tave myliu. O tu myli mane. Tik dar nesi pasirengęs man tai pasakyti. Nieko, aš palauksiu. <pauzė> Aš kantri. <pauzė> Lauksiu tiek kiek  reikės. <pauzė>

Juk jei manęs nemylėtum, neleistum man tiek kalbėt. Gi visąlaik sakydavai, kad patylėčiau. Žinai, kartais tai būdavo tikrai žiauru. Suprantu, jog esu gražuolis šaunuolis, bet aš juk irgi žmogus. Aš suprantu, kad tave įskaudino, bet skaudindamas mane nieko nepasieksi.  Tai nė nebus panašu į kerštą O tai atkeršyti juk sakei nenori... Noriu, kad nuo šiol nebesielgtum su manim taip negražiai ir būtum toks švelnus, koks žinau, jog ir esi. Turėtum nustot vaidinti prieš savo draugus, jog nė velnio tau nerūpiu. Jiems atėjus ir pradėjus siaubti mano namus turi nebevarinėti manęs lyg tarnaitės. Brangusis, kad ir kaip tave mylėčiau, namai yra MANO! Būtų ir tavo jei mane vestum... <pauzė> A, taip taip, vestuvių tu nenori nei su manim, nei su kuria kita mergina. Ypač su manim. Sakei tai ne kartą. Tik aš niekaip nesuprantu kodėl... Juk mes sukurti vienas kitam!.. <pauzė> Na gerai, nebekalbėsiu apie tai. Bet noriu, jog tavo draugai taip bjauriai su manim nebesielgtų. Ir pagaliau pripažintų kaip vienintelę tavo merginą!

Mano draugės tave juk pripažino!..  Na, jei visą tiesą pasakius, tai nepripažino jos tavęs iškart... Bet tu pats dėl to kaltas! Vis atsisakydavai su jomis susitikti. Žinai, vienu metu jos net galvojo, kad aš tave išsigalvojau... Bet tada tu persikraustei pas mane ir jos pamatė tavo daiktus, nuotraukas, pamatė, kad tu esi tikras! Sakė, jog esi labai dailus. Ir klausė kodėl nėra mūsų bendrų nuotraukų. Rimtai, kodėl, a? Dėl to nuotraukų nebuvimo merginos sako, kad tai nerimta. Jog aš pernelyg tave įsisvaigau. Kad turėčiau pamiršt tave. Jos labai norėjo, kad baigčiau su tavim. Pavyduolės... Žinai ką jos sugalvojo? Ogi visos iš eilės pareiškė, kad tu su jom permiegojai! Visos kaip viena pora dienų po to, kai realybėje tave pamatydavo, vis ateidavo pas mane ir nutaisę kaltą žvilgsnį sakydavo, jog tu pradėjai vilioti ir ji nesugebėjo atsilaikyt tavo žavesiui... Nesijaudink, netikėjau nė viena. Labai jau įtikinamai jos susukdavo savo istorijas, tačiau aš juk žinau, kad tu man taip nepadarytum. Tas kitas tai taip, jos juk yra niekas. Eilinės vištelės pasilinksminimui. Bet mano draugės juk yra šventa, ar ne? Kaip čia būtų jei aš staiga pradėčiau miegoti su tavo draugais... Juk negražu. Negalima. Išdavystė! Ir tavo, ir savo, ir tavo draugų.

Bet tada tu išėjai... Nė neįsivaizduoji kaip aš jaučiausi! Beveik negyvenau. Egzistavau. Merginos stengėsi mane globoti, maitino ir girdė, vis kartojo, kad be tavęs man žymiai geriau, kad šita manija praeis ir aš atsistosiu ant kojų. Ar gali patikėti tais melais? Žinau, kad jos tiesog norėjo mane paguosti, tačiau nė vienas iš šių dalykų nėra ir negali būti tiesa! Be tavęs aš nebegaliu gyventi. Tad tikėk manim, kai supykęs pasakei, kad išeini gyventi pas kitą, kad manęs nemyli, o myli ją... Man taip skaudėjo, jog rodės nebepakelsiu ir mirsiu nuo to skausmo! Supranti, aš patikėjau, aš patikėjau, kad tu tikrai nebegrįši, kad daugiau tavęs nebepamatysiu. Ir gal palaikysi mane pamišėle, tačiau net nebenorėjau gyventi. Nes tavęs nebebuvo šalia.

Niekada negalvojau, kad dėl ko nors gali taip skaudėti. Man atrodė, kad visas mano kūnas yra viena didelė žaizda. Ir ji negyja. Tikras pragaras, brangusis. Tu tik įsivaizduok. Tu pabundi ryte, manai, kad tiesiog susapnavai siaubingą košmarą ir tas baisumas greit praeis, tačiau tada suvoki, kad viskas, kiekviena siaubinga detalė yra tiesa! Realybė užgriūva tave visu svoriu ir ašaros ima lietis upėmis. Ir nieko nesinori. Nieko nieko nieko. Nei gyvent, nei mirt. Tik kad tu būtum šalia. Va taip aš gyvenau tada. Kiekviena mano diena taip prasidėdavo.

Tada pagalvojau, kad gal draugės buvo teisios. Kad gal tu tikrai manimi tik naudojaisi. Kad tu esi tiesiog bejausmis egoistas, kuriam nerūpi niekas kitas tik jis pats. Ech, bet koks visgi tu žavus!.. Moki taip apžavėti, jog per akimirką galima pamesti dėl tavęs galvą. Aš ir pamečiau. O kai tu pametei mane aš vos neišprotėjau. Taip taip. Pirmomis dienomis net neišlipdavau iš lovos. Jei ne tos draugės gal ir mirus būčiau... O gal ir ne. Nesvarbu, man tada tai nerūpėjo. Kas man nutiks. Visiškai visiškai nesvarbu. Nes jau sakiau, kad viskas buvo vienas didelis skausmas. 

Ir tada aš supratau, kad turiu grįžti į gyvenimą ir susigrąžinti tave kol dar man nepasidarė blogiau. Aš privalėjau tave susigrąžint!

(Mergina paima peilį ir ima su juo žaisti)

Ar žinai, kas padeda grįžti į gyvenimą? Kas padeda suprasti, jog tu dar gyveni? Po to, kai šitaip skauda? Dar skausmo! (Mergina nusirengia iki pusės. Jos rankos ir krūtinė randuotos).

Žmonės yra žiaurūs. Tavo draugai buvo man žiaurūs. Ir tu buvai man žiaurus. Aš apnuoginau tau savo sielą, apnuoginau ją tau ir savo bei tavo draugams. O jūs visi man melavot, spjaudėt į ją ir galų gale sudraskėt į skutelius lyg vilkų gauja. Pasišaipėt iš manęs. Tu mane palikai, mano draugės kalbėdavo man už nugaros, kai galvodavo, jog miegu, bet aš viską girdėdavau, kaip jos gailisi manęs. Susitikdavau tavo draugus ir jie juokdavosi iš manęs, viešai, vadindavo kvaiša ir višta. Norėdavau tave pamatyti, bet manęs nė neįleisdavo į tavo barą. Sakydavo, kad turėčiau nustoti ten lankytis, kad man reikia pagalbos. Tada man ėmė skaudėti dar labiau, nors nemaniau, jog tai įmanoma. Bet pasirodo įmanoma. Tada supratau, jog prieš tai dar nebuvo taip blogai kaip yra dabar. Ir tada mane apėmė azartas, kiek dar aš galiu ištverti? Ir pradėjau bandyti savo ištvermę. (Peiliu negiliai pjausto sau pilvą). Ir kuo daugiau ištveri, tuo geriau darosi.

Žinai, tu esi tas, kuris suteikė man daugiausia skausmo. Žinojau, gi žinojau, kad tau patinka iškrypę žaidimėliai. O aš tave myliu. O dabar myliu ir skausmą. Tau tai turėtų patikti ir nudžiuginti. Kaip manai, kodėl aš taip veržiausi pas tave? Tik tam, kad tu suprastum, jog žinau, ko tu nori iš manęs. Tik tam, kad pasakyčiau, jog esu pasiruošusi galutinai tau atsiduoti. Kūnu ir siela.

Nagi, kelkis. Laikas pradėti mūsų naują gyvenimą. Nagi... (Tolumoje pasigirsta žmonių balsai). Šššš! Tyliau. Mes juk nenorim, kad kas nors mus čia aptiktų. Dar nė nepradėjom džiaugtis vienas kitu. O juk norim švęsti savo meilę tik dviese, taip? Ji truks visą amžinybę! Tad galim ir neskubėti... Tu pailsėk, juk po darbų. Pamiegok. O kai pabusi, aš būsiu šalia tavęs. Aš visad būsiu šalia tavęs.

UŽDANGA
2010-04-22 13:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-29 02:25
Iš_
VAU.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-28 17:07
Brrrrrr šaltukas
fantastišks
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-25 07:41
Gyvos sielos
Oi, teisinga niūruma:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą