Šakotos kronikos

Aš stovėjau ant vėjo, stovėjau
Ir kiek aprėpiau debesys rinkos.
Gal audros su žaibais nereikėjo...
Neužgniauši, kai dūšia pritvinkus.

Juk paliko našlaitę bežemę
Tartum medį ant colio siūbuoti.
Taip, paguodai lakštingalą davė -
Ne mane, ne mane jinai guodė!

Davė ranką ir žvilgsnį į tolį,
Ir sumaišė su molžemiu protą,
Ir užbėrė durpėmis guolį,
Man paliko tik petį kuprotą
Atsiremti, priglusti, pabūti
Ir paliudyti laiko lėkimą.
O anas mane metė į gruodą-
„tokia dievo valia, toks likimas“.

Vis stovėjau galulaukėj vėjy
Brandinau obuolėlį raudoną.
Jį nuraškęs mane išravėjo,
Pelenais išsijojo dirvonuos.