Apsiaustas
dangaus
žvynuotas,
pakabintas
ant miegančio
varpo,
virš mėlyno
miško
pjūklo,
žingsnių aidui
neleidžia
užaugti.
Saulės pilnatis
mėnulį
keičia,
pamainos
žurnale
pasirašo...
Sakai:
“kelkis, miegaliau,
kelkis!”,
o mano rytas
dar tik
rąžosi.
Saulė,
žandukus išpūtus,
darbuojas:
apibara
rūką -
tinginį,
ištempia
į dangų
už kojos
ir liepia
debesiu
dirbti.
Nešiesi akis,
rankas
į darbą,
man palikusi
lūpų
pėdsaką...
Tavo kvapas dar
mano
šnervėse...
Mūsų lovoj
mėnulis
miega.