Atsitraukiu nuo šulinio. Palinkusi virš jo laukiau dugne pasirodančių žvaigždžių.. Nežaidžiu su kitais vaikais, nestatau smėlio pilių ir nekepu smėlinių pyragų. Dienas leidžiu toliau nuo visų akių, už skiedryno, prie duobės iš kurios kasamas smėlis takeliams pabarstyti prieš didžiąsias šventes.
Nuo tylėjimo lūpos lyg negrabus brūkšnys po nosim slepiantis kietai sukąstus dantis. Slampinėju panaši į šešėlį su melsva, persišviečiančia rusvais kapiliarais oda ir pajuodusiais paakiais.
Patraukiu prie upelio. Aplinkui vysta žolė, raitosi gležni lapeliai ir pūva čia pat po kojomis, virsdami dvokiančia mase. Įbridusi renku bedantes kriaukles. Aštriu peiliuku gliaudau plokščias geldeles ir krapštau jų gličią bekraują mėsą. Apžiūriu. Varvančius kūnus sudedu atgal, uždarau ir guldau sekliame pakrantės vandenyje. Surikiuoju geldeles puslankiu, aplink pastatau plokščių akmenukų sieną, kad tekantis vanduo jų nepasiglemžtų.
Pakeliu akis į tolstančio upelio vingį. Žaibo nukirstoje obels viršūnėje stūkso senai suręstas, apaugęs samanomis ir kerpėmis, namelis. Čia saugomos mūsų genties maisto atsargos. Namelis medyje ne mano, aš neturiu namelio, bet šiandien jį pasisavinsiu.
Obels šakos guli ant žemės, pinasi su sutrešusių serbentų kupstais. Kvepia pūvančių obuolių rūgštimi, jų niekas nerenka ir neverda saldžios, kaip medus obuolienės. Gruoblėtu kamienu ropščiuosi į namelį. Atveriu sukrypusias duris ir įšliaužiu siaura anga į vidų. Ryškūs šviesos rėžiai veržiasi vidun per lentų plyšius, apšviečia statinę su sūdyta mėsa, prakiurusį maišą, pilną supelijusių grūdų. Pamažu akys pripranta prie mirgančių šviesos atšvaitų.
Manęs niekas neieškos, kalbės: “praalks ir pareis”. Patogiai įsitaisau mažo kambarėlio viduryje. Priešais mane, nemirksėdama sėdi lėlė. Išplėtusi savo žydras akis. Man nepatinka jos puošni suknelė pasiūta iš vestuvinio nuometo. Nuo balto glotnaus lėlės kūno be gailesčio drėskiu pageltusius nėrinius ir metu per durų angą. Lengvą audinį pagauna vėjo gūsis ir nusineša su savim, teškia į upelio srovę.
-Kalbėk su manim, - tariu lėlei į ausį, raudonom, kaip spanguolės lūpom.
Ji užsispyrusiai tyli. Akys šviesiai mėlynos su juodai išpieštom rainelėm ir akinančiais baltymais. Krapštau pirštu, dažai tvirtai prilipę nesilupa. Ji nustebusi žiūri į mane. Kuokšteliais priklijuoti geltoni plaukai jau išblukę, bet dar švelnūs, kaip tikri. Išpinu kasą, imu šukas ir šukuoju, būsi graži.
Dangus niaukiasi, oras pritvinksta sprangių dūmų atklydusių nuo kūrenamo laužo. Namelyje darosi tvanku, į vidų nejučia įsliuogia tiršta migla ir mus apgaubia prietema. Pasienyje stovinti statinė ir maišas praranda kontūrus. Spaudžiu prie krūtinės lėlę.
-Man nebaisu, - šnibždu.
Pasakyk ką nors. Aš sugalvojau tau vardą – Elija. Rytoj sutvarkysiu mūsų namelį, išplausiu grindis ir pakabinsiu užuolaidas ant lango, žvelgiančio į pratekantį upelį. Virš durų angos, kad nepriskristų šikšnosparnių ir uodų pakabinsiu geltoną virvelę. Viską išplausiu, taip kaip daro mūsų genties moterys. Jos plauna kūdikius, mirusiųjų kūnus, paklodes, užtiesalus ir užuolaidas. Jos viską plauna, bet namai nekvepia švara. Jie pridvisę senatvės ir sustojusio laiko, atsiduodančio mirtim. Kuri nuolat kažką išsirenka ir sekioja aplink pasmerktąjį beviltiškumo dvelksmu. Aš ją užuodžiu. Pasakau: “jis ne gyventojas”, ir visi ima linkčioti galvomis, bet niekada neužjaučia, nepagaili, tik mosteli rankom ir eina prie savo darbų.
Tu pasėdėk čia, atremiu Eliją į grūdų maišą, aš atnešiu valgyti. Lipu medžio kamienu žemyn, sėlinu prie namo, atsargiai statydama kojas, kad nepažadinčiau miegančio šuns. Stabteliu išgirdusi triukšmą. Blausios laužo šviesos apšviesti žmonės semia iš šulinio vandenį. Įleidžia į jį ilgą kartį su kabliu nutrūkusiems kibirams išgriebti ir maišo tartum didelį puodą. Tupiu po varnalėšos lapais ir nesuprantu, kas atsitiko. Sesuo šoka aplink laužą, nes jai linksma.
Ta sumaištis man primina žiemą, kai tėvas iš namelio medyje ant baltos sniego plutos išmetė kelis žiurkių lizdus. Rožiniai, beplaukiai padarėliai nerangiai vartėsi šaltame paviršiuje, kol per akimirką iš niekur atskridęs kuosų būrys pralėkė pilku šuoru ir snapuose nusinešė rožinius padarėlius. Ant sniego liko vėjo tąsomi šiaudų draiskalai. Kiekvieną ryta prieš nubusdama regiu tuos rožinius bejėgius kamuoliukus gulinčius sniege.
Pasitraukiu atatupsta atgal, kad niekas nepastebėtų ir nepakeldama galvos virš varnalėšų grįžtu į namelį. Prisirenku sunokusių obuolių ir paskubom įlipu į medį.
Elija, ten kažkas atsitiko, turim tyliai sėdėti, nekrebždėti ir neverkti.
Darosi šalta, nusirengiu savo geltoną suknelę ir susuku į ją Eliją. Pabūsiu su marškinėliais, man nešalta tik nejauku ir neramu. Rytoj tau pasiūsiu ryškiai raudoną suknelę, guodžiu mingančią lėlę. Smulkiai dulskia lietus ir danguje nei vienos žvaigždės nematyti. Jei jie iš šulinio išsems visą vandenį, aš jame niekada nebepamatysiu žvaigždžių.
Prieš akis pilkas namelio angos kvadratas. Nuo obels driekiasi takas. Galėčiau juo eiti virš upelio, jei šviestų mėnuo, takas žėrėtų, lyg užpiltas sidabro dulkėmis. Aš niekur neisiu. Elija, aš čia su tavimi. Mano kojos įaugo į namelio lentas ir jas graužia kinivarpos.
-Elija, tu jas girdi?