Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Atsitraukiu nuo šulinio. Palinkusi virš jo laukiau  dugne pasirodančių žvaigždžių.. Nežaidžiu su kitais vaikais, nestatau smėlio pilių ir nekepu smėlinių pyragų. Dienas leidžiu toliau nuo visų akių, už skiedryno, prie duobės iš kurios kasamas smėlis takeliams pabarstyti prieš didžiąsias šventes.
Nuo tylėjimo lūpos lyg negrabus brūkšnys po nosim slepiantis kietai sukąstus dantis. Slampinėju panaši į šešėlį su melsva, persišviečiančia rusvais kapiliarais oda ir pajuodusiais paakiais.
Patraukiu prie upelio. Aplinkui vysta žolė, raitosi gležni lapeliai ir pūva čia pat po kojomis, virsdami dvokiančia mase. Įbridusi renku bedantes kriaukles. Aštriu peiliuku gliaudau plokščias geldeles ir krapštau jų gličią bekraują mėsą. Apžiūriu. Varvančius kūnus sudedu atgal, uždarau ir guldau sekliame pakrantės vandenyje. Surikiuoju geldeles puslankiu, aplink pastatau plokščių akmenukų sieną, kad tekantis vanduo jų nepasiglemžtų.
Pakeliu akis į tolstančio upelio vingį. Žaibo nukirstoje obels viršūnėje stūkso senai suręstas, apaugęs samanomis ir kerpėmis, namelis. Čia saugomos mūsų genties maisto atsargos. Namelis medyje ne mano, aš neturiu namelio, bet šiandien jį pasisavinsiu.
Obels šakos guli ant žemės, pinasi su sutrešusių serbentų kupstais. Kvepia pūvančių obuolių rūgštimi, jų niekas nerenka ir neverda saldžios, kaip medus obuolienės. Gruoblėtu kamienu ropščiuosi į namelį. Atveriu sukrypusias duris ir įšliaužiu  siaura anga į vidų. Ryškūs šviesos rėžiai veržiasi vidun per lentų plyšius, apšviečia statinę su sūdyta mėsa, prakiurusį maišą, pilną supelijusių grūdų.  Pamažu akys pripranta prie mirgančių šviesos atšvaitų.
Manęs niekas neieškos, kalbės: “praalks ir pareis”. Patogiai įsitaisau mažo kambarėlio viduryje. Priešais mane, nemirksėdama sėdi lėlė. Išplėtusi savo žydras akis. Man nepatinka jos puošni suknelė pasiūta iš vestuvinio nuometo. Nuo balto glotnaus lėlės kūno be gailesčio drėskiu pageltusius nėrinius ir metu per durų angą. Lengvą audinį pagauna vėjo gūsis ir nusineša su savim, teškia į upelio srovę.
-Kalbėk su manim, - tariu lėlei į ausį, raudonom, kaip spanguolės lūpom.
Ji užsispyrusiai tyli. Akys šviesiai mėlynos su juodai išpieštom rainelėm ir akinančiais baltymais. Krapštau pirštu, dažai tvirtai prilipę nesilupa. Ji nustebusi žiūri į mane. Kuokšteliais priklijuoti geltoni plaukai jau išblukę, bet dar švelnūs, kaip tikri. Išpinu kasą, imu šukas ir šukuoju, būsi graži.
Dangus niaukiasi, oras pritvinksta sprangių dūmų atklydusių nuo kūrenamo laužo. Namelyje darosi tvanku, į vidų nejučia įsliuogia tiršta migla ir mus apgaubia prietema. Pasienyje stovinti statinė ir maišas praranda kontūrus. Spaudžiu prie krūtinės lėlę.
-Man nebaisu, - šnibždu.
Pasakyk ką nors. Aš sugalvojau tau vardą – Elija. Rytoj sutvarkysiu mūsų namelį, išplausiu grindis ir pakabinsiu užuolaidas ant lango,  žvelgiančio į pratekantį upelį. Virš durų angos, kad nepriskristų šikšnosparnių ir uodų pakabinsiu geltoną virvelę. Viską išplausiu, taip kaip daro mūsų genties moterys. Jos plauna kūdikius, mirusiųjų kūnus, paklodes, užtiesalus ir užuolaidas. Jos viską plauna, bet namai nekvepia švara. Jie pridvisę senatvės ir sustojusio laiko, atsiduodančio mirtim. Kuri  nuolat kažką išsirenka ir sekioja aplink pasmerktąjį beviltiškumo dvelksmu. Aš ją užuodžiu. Pasakau: “jis ne gyventojas”, ir visi ima linkčioti galvomis, bet niekada neužjaučia, nepagaili, tik mosteli rankom ir eina prie savo darbų.
Tu pasėdėk čia, atremiu Eliją į grūdų maišą, aš atnešiu valgyti. Lipu medžio kamienu žemyn, sėlinu prie namo, atsargiai statydama kojas, kad nepažadinčiau miegančio šuns. Stabteliu išgirdusi triukšmą. Blausios laužo šviesos apšviesti žmonės semia iš šulinio vandenį. Įleidžia į jį ilgą kartį su kabliu nutrūkusiems kibirams išgriebti ir maišo tartum didelį puodą. Tupiu po varnalėšos lapais ir nesuprantu, kas atsitiko. Sesuo šoka aplink laužą, nes jai linksma.
Ta sumaištis man primina žiemą, kai tėvas iš namelio medyje ant baltos sniego plutos išmetė kelis žiurkių lizdus. Rožiniai, beplaukiai padarėliai nerangiai vartėsi šaltame paviršiuje, kol per akimirką iš niekur atskridęs kuosų būrys pralėkė pilku  šuoru ir snapuose nusinešė rožinius padarėlius. Ant sniego liko vėjo tąsomi šiaudų draiskalai. Kiekvieną ryta prieš nubusdama regiu tuos rožinius bejėgius kamuoliukus gulinčius sniege.
Pasitraukiu atatupsta atgal, kad niekas nepastebėtų ir nepakeldama galvos virš varnalėšų grįžtu į namelį. Prisirenku sunokusių obuolių ir paskubom įlipu į medį.
Elija, ten kažkas atsitiko, turim tyliai sėdėti, nekrebždėti ir neverkti.
Darosi šalta, nusirengiu savo geltoną suknelę ir susuku į ją Eliją. Pabūsiu su marškinėliais, man nešalta tik nejauku ir neramu. Rytoj tau pasiūsiu ryškiai raudoną suknelę, guodžiu mingančią lėlę. Smulkiai dulskia lietus ir danguje nei vienos žvaigždės nematyti. Jei jie iš šulinio išsems visą vandenį, aš jame niekada nebepamatysiu žvaigždžių.
Prieš akis pilkas namelio angos kvadratas. Nuo obels driekiasi takas. Galėčiau juo eiti virš upelio, jei šviestų mėnuo, takas žėrėtų, lyg užpiltas sidabro dulkėmis. Aš niekur neisiu. Elija, aš čia su tavimi. Mano kojos įaugo į namelio lentas ir jas graužia kinivarpos.
-Elija, tu jas girdi?
2010-04-18 12:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-01 15:06
twentyFour
Elija gal tave girdi , ne kinivarpas.,,
žavūs gamtos vaiko vienatvės blūdinėjimai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-01 11:22
omnia mea mecum porto
Įdomus tekstas. Vaizdavimo taškas ir pasakotojo intonacija šiek tiek „mirga“, tarsi vaiko žvilgsniu matomą realybę užklotų dar vienas sluoksnis – vėlesni suaugusios atsiminimai apie ją arba vaiko įsivaizduojamas pasaulis, staiga tapęs realiu (arba ir abu).

Raiška šiek tiek grublėta, iki galo nenuglotninta, nesuliteratūrinta (spanguolės raudonumo lūpos, kai kurių sakinių žodžių tvarka), bet tik vos-vos.

Norisi dar.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-01 09:25
Galakto akis
Lapai gerai paratsyta, Pegemotai, ats niekada nemeluoju, pa.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-03 11:32
Dvasių Vedlė
Sunkus tekstas, kai kuriose vietose irgi sunkiai skaitosi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-23 17:20
čisteho_hedvabi
-Elija, tu jas girdi?
Taisytina vieta. Atrodo, kad klausiama apie kojas.
Geras eskizas, liūdni prisiminimai, daug artimumų man visokių. Ir t. t.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-30 08:16
agricola
*****
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-28 22:17
Si bilė Sibire
labai mano skonio :)
patinka, kad vietomis galima išgirsti suaugusio balsą. ir tas neaiškumas, iš kurio perspektyvos.. vis dėlto.
tas gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-24 17:53
cls
cls
šį kartą pakerėjo dar ir kvapai.
jėga, sere.
vietomis vaizdas mikroskopiškai nutapytas.
neatsitraukdamas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-22 21:20
Emmvilkė
artima -renku ir aš tuos rožinius padarėlius dažnai ir....vis susigūžiu...5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-22 10:41
Made_in_China
Taip ir norėjau pabūti ten...
Jautru ir labai patiko :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-20 21:21
Pirk Volgą
Visai geras kūrinys, o vaikų, kurie nežaidžia su kitais, o moka sau žaidimų erdvę ir veikėus susikurti patys - visada yra. Iš jų ir išauga genijai, bandos vedliai, neinantys su banda - nebent jos priekyje. Pažįstama.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-19 10:45
ja Il
žiauri vienatvė čia. tokia pagaunanti ir laikanti. skaitant pats žmogus pasijauti kažkoks vienišas ar kitoks.
teisingai sako Garso bangos - kiekvienas perleidžiam per save.
artimas tekstas (ir šįkart įkandamas :)  ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-18 19:54
ex promtu
namelis medyje, o gal medis namelyje? (būtų gana netikėtas istorijos vingis). labai jau nevaikiškas vaikas šioje istorijoje pasitaikė, todėl kūrinys sunkus kaip maišas cemento. beje, ar tik ne to vaiko šulinyje ir buvo ieškoma?
kūrinio herojus (o gal tiksliau herojė) gana vienišas. tačiau bet kokiam vienišiui reikia draugų. net jei tai tik lėlė. nors lėlė dar geriau. nekalbės ko nereikia, paklus tavo valiai ir šiaip bus nuo tavęs priklausoma. puikus egzempliorius vienatvės sužalotai sielai, nes kartais šie sužalojimai gali būti tokie gilūs, jog taip ir nebūsi pajėgus užmegzti ryšį su kuo nors labiau gyvu nei lėlė.
lėlės vardas elija. elijas buvo biblinis pranašas. įdomu ką pranašauti teks šiai lėlei?
kaip ir minėjau, tekstas gana sunkus, kiek niūrokas, bet kartu ir spalvingas. koją kiša tik gramatinės klaidos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-18 18:54
Garso Bangos
Labai graži aplinka, kiekviena detalė joje įsipaišo ir randa savo vietą.
Vėl gi kaip visada, kiekvienas gali perfiltruoti tekstą per save, iš labai asmeninės pusės, tuo ir žaviuosi. 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-18 17:29
Illiana
Vasarinis. Bet nelengvas. Įdomu, kaip viskas klostėsi toliau, nes atrodo ne kaip atskiras kūrinys, o kaip ištrauka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-18 14:43
Vaikyste du kart
įdomus tekstas, atidirbtas,raiškingas, patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą