Apie širdies liūdesį

Kaip sukurti novelę, kad jinai išgyventų iki dvidešimt pirmojo amžiaus. Ir žmonės ją skaitytų, įsimylėtų, prisimintų. Tokią paprastą, šviesią, vasaros grauduliu švytinčią. Novelę apie širdies liūdesį dvidešimtajam amžiui baigiantis. Savo viensėdijoj, vyšnyne valgant juodas uogas, sodo lapais kvepiančioj rudens tyloj. Kur bėga vyšnių kraujas lyg vynas lūpomis, pirštais, limpa prie švarių marškinių, geriasi į jautrią odą. Kur tie dieviški lašai krenta ant tylenės žemės veido. Kur sode blaškosi spalvoti lapai, tarsi mirštančios vasaros apdegę, neišsiųsti laiškai į didelį miestą iš atsiskyrėlio krašto.
Gera vakare sėdėti ant namų slenksčio, gerti arbatą, laužti šiltos kvietinės duonos, žiūrėti į dangaus violetinius dūmus. Ir laukti pirmųjų žvaigždžių, kai jų šviesiu keliu tarsi liepsnojančiom sielom į mano sodą vėl sugrįžta Fetas ir Dostojevskis. Ilgai žiūriu į mirksinčias tolumas, ir du galingi dievo ir žemės sūnūs širdimi ir protu artėja prie mano namų. Jų jautrios, išdidžios sielos tegul suteikia man drąsos, jėgos, tikėjimo, šito dvidešimto amžiaus pabaigoj. Žiauraus ir tragiško - savo vaikų darbams ir ašaroms.
O vakaras raško paskutines vyšnias. Arbata ir duona - tikra palaima po dienos karščių išvargintam kūnui. Ir pilnas dubuo vyšnių, savo krauju sulipusių.
Tegul neparašyta novelė apie širdies liūdesį kvepia rudeniu ir uogom.
Už vyšnyno - nutilęs ežeras. Į jį galima su sodo medžiais įbristi, kad po dienos kelionės apsipraustum. Sala rengiasi miegoti. Ajerų žali plaukai nuo lengvo vėjelio gula į vakarų pusę. Žuvėdrų būrelis lyg pavasarinis vyšnių vainikas supasi pakrantės auksiniam vandeny.
Tolumoj kaip iš dieviškos taurės liejasi tirštas saulėlydžio medus. Laukiu pirmųjų žvaigždžių šviesos. Skaitau Fetą ir Dostojevskį. Iš kiekvienos knygos po puslapį.
Baigiasi mūsų amžius. Vienas šimtmetis eina į užmarštį, kitas - ranka pasiekiamas. Kaip viskas paprasta. Tik žemė nesikeičia. Su tais pačiais žolynais, medžiais, smėlio vieškeliu, kuris vaikšto po laukus, kalnelius, tarsi saugotų mano ramybę.
Tylenė, švelni žemė - mano viensėdžio sesuo.
Tik vis niekaip negali sutemti. Einu per senelių sodybvietę. Čia belikus tik sulaukėjusi trešnė, du broliai beržai, iš ilgesio viršūnėmis draskantys vakaro dangų. Kūdra viksvynais apaugusi. Glostau sodybvietės akmenis tarsi senolių rankas. Čia ir dangus, rodos, visai kitoks. Kaip šviežiai išdažytas tamsgeltonis avilio stogas. Čia, kaip toj dainoj, praskambėjo mano vaikystė. Čia baltų dobilų šiltomis pusnimis bridau iki pačio pasaulio pakraščio - didelio beržyno ir Aukštaitijos miškų.
Šitas aplinkinis pasaulis man buvo geras, skaistus, švelnus.
Ir žemės širdis - raudonam molio lauke - dosni buvo mano kūnui. Niekados net nepagalvojau šičia, kad kada nors baigsis dvidešimtas amžius. Šitoj sodyboj per Sekmines suvažiavusi giminė graudžiai dainuodavo apie našlaitės šalį, kareivių kelius, ežere paskendusius rūmus. Mano giminei reikėjo išsidainuoti per vasaros gražiąją šventę, nes visų akyse blizgėjo graudulio ašaros. Visi buvo liūdesio ranka paglostyti. Ir jie ilgesingoj dainoj visi apsikabindavo.
Aplink viensėdį visada, kiek pamenu, žydėjo ežeras ir žirnių laukai. Ilgesingos dainos, rodos, žydinčių žirnių sparneliais skrisdavo į pasaulio pakraštį - mėlynus Aukštaitijos miškus.
Iš stiklinių liejosi saldžios alaus putos ant giedorių rankų, su dainos priedainiu siūbuodavo jie kaip jauni medeliai, apglėbti šilto Sekminių pavakario. Ir aš su visais dainuodavau ant didelio vaikystės kiemo. Man ir jiems buvo baisiai gera stovėti ratu ant nuoširdžios mūsų žemės. Niekam nesinorėjo, kad tos dainos pasibaigtų. Viensėdijos geroji žemės dvasia buvo apsigyvenusi pirmojo šieno gubose, trešnės viršūnėje, šulinio pilnam vandens kibire. Tos Sekminės buvo kaip maža ištrauka iš šiltos vaikystės novelės. O iki dvidešimt pirmojo amžiaus dar pasakiškai buvo toli. Ir liūdesio novelė dar net neturėjo savo tako pradžios. Bet giminė išsivažinėdavo, paskutinė daina nutildavo žydinčių žirnių laukuose, niekaip sau negaliu paaiškinti, kodėl tada Fetas, užsiglaudęs už sodo medžių, mano jautrią širdį apglėbdavo šiais žodžiais:
Aš laukiu... Padvelkia pietinis.
Gera tu, šiltoji naktie...
Žvaigždelė į vakarus rieda...
Sudie, o auksine, sudie.
Kodėl aš taip laukiau pirmų permatomų žvaigždžių ir kodėl aš taip liūdnai su jomis atsisveikindavau? Bet paaiškinti sau negalėdavau, nes mano vaikystės novelėje dar nebuvo tokių žodžių. Ir iš viso tada apie liūdesio novelę dar nebuvo jokios užuominos iš akyse susitvenkusių ašarų (gerai širdžiai) šiltam vaikystės kieme.
Bet giminė pradėjo mirti. Kapinių miestelyje sau ramybę rado seneliai. Neatvažiuodavo ir dainingoji mano teta. Nutilo dainos. Tėvai sodybą perkėlė į kitą vietą, visai prie pat ežero.
Sėdėdavau pakrantėj, mintys lėkdavo kažkur į tolumų vilnijančias pievas, ir tik vienišos žuvėdros pavasariniu vyšnių vainiku supdavosi prieš šiltas ežero akis. Ir grauduliui nebuvo pabaigos.
Pradėjau neapkęsti šito amžiaus, to jo aštraus kaip stiklas laiko.
Bet Dostojevskį susiradau pats. Dvidešimto amžiaus veide atsirandant vis daugiau raukšlių, į mano viensėdį kaip keliauninkas iš didelių pasaulio šalių užsuko šitas seneliukas.
Sėdėjau ant namų slenksčio, gėriau arbatą, valgiau vyšnias ir skaičiau jo knygas.
Šiurpulingi ir skaudūs žodžiai apie žmogaus liūdesį ir kančią šioje žemėje, rodės, niekados nesibaigs. Jis kančiai ir liūdesiui parinko į žmonių sielas tokius žodžius, kad jų užteks dar keletui amžių. Bet aš vis netikėjau. Galvojau, kad žmogus sutvertas džiaugsmui. Tik didysis kančios žmogus, atėjęs į mano namus, nušluostė man ašaras savo knygų puslapiais. Jis, pasislėpęs už sodo medžių, vakarais kvietė išeiti į šiltą baltuojantį vieškelį ir atviromis akimis pažiūrėti į liepsnojančius žvaigždynus. Tenai mūsų visų amžini ir miestai, ir kaimai. Ir tik tenai, skaidrioj liepsnoj, mūsų degančios sielos palaimintos dangaus amžina laime. Žemėj nėra laimės, tik danguj. Ir tuo sėdėdamas ant namų slenksčio patikėjau. Devynioliktojo amžiaus kančios žmogus buvo teisus.
Mano tokia prigimtis: liūdėti kažko gražaus ir tolimo. O vienatvės žodžius taip skrupulingai rinkau į savo dainą, kurią dainuodavau ilgai žaliuojantiems laukams. Bet širdies liūdesiui niekaip negalėjau parašyti mažos šiltos novelės, kuri gyvenimo brūzgynuose išgyventų iki dvidešimt pirmojo amžiaus. Novelės apie liūdesį - šiltos, paprastos, šviesios kaip rugpjūčio saulėlydžio medus.
Laikas bėgo, o novelė nesirašė. Vis nerasdavau žodžių. Iš gausybės vizijų niekaip neišsirinkdavau pačios pradžios. Nebuvo prieš mano akis jos. Jokio takelio, smėlio žiupsnelio pabarstyto. Niekaip nenukeliaudavau nuo mėlynų miškų - pasaulio pakraščio. Nors Dostojevskis atkakliai ir ragino į kelionę, tačiau akys ir širdis žiūrėjo į prieš namus banguojantį ežerą.
Dainuodavau su Fetu, ginčijausi su Dostojevskiu (nė vienas nežinojo apie mano tą liūdesio novelę), rašymą atidėjau metai iš metų, valgiau vyšnias, jų kruvinas širdeles barsčiau į kiemo žolę ir ežero vandenį, sėjau žirnius, pjoviau Sekminių kvepiančias pievas, bet liūdesio niekaip nesugebėjau aprašyti. Rodės, amžinai ta novelė mirė. Už mano pasaulio pakraščio dundėjo didelis miestas tarsi malūnas. Dieną ir naktį jis malė. O ką? Naktimis man norėjosi grįžti per spindinčias žvaigždžių brastas į devynioliktąjį amžių. Dvidešimtajam buvau visai abejingas.
Mano širdžiai jis buvo žiaurus ir nepriimtinas.
Sprogstantys lėktuvai, skęstantys laivai, moterys, miesto gatvėse perrėžtom gerklėm, degančios bažnyčios, prie sidabru apsikarsčiusio vyskupo klūpantys išbadėję vaikai - mano širdžiai buvo nesuprantami dvidešimtojo amžiaus žemės paveikslai.
Tada aš tik prie Dostojevskio galiu prisiliesti, jo atsiprašyti ir nueiti per vyšnyną link ežero, kuriame vaiskią dienos pavakarę gali įžiūrėti mirštančio Jėzaus gyvosios širdies spindulius.
Vyšnyne degė vakariai vėjai, aš nuo slenksčio žiūrėdavau į tolumas, mėlyni miškai vis gilyn augo į dangaus baltų pilių kiemus, ilgesys plėšė ir gėlė širdį, tačiau niekur iš savo namų taip ir neišvažiavau. Žinojau, gyvendamas viensėdijoj, kad žemėje žmogus negali būti laimingas. Tik danguje.
Ir tada mane surado moteris. Ji atvažiavo iš tolimo krašto su savo eilėraščiais, jau prasidėjus šienapjūtei. Oras kvepėjo nukirstais čiobreliais ir šiltu Sekminių lietum. Vienintelis baltas vieškelis tolimam kalnely lyg sniego lopinėlis švietė prieš mano viensėdijos veidą ir niekaip netirpo. Mes abu klajojom tuo lopinėliu į patį pasaulio pakraštį, maudėmės ežero auksiniam vandeny, rinkome nuo Paukščių Tako nakties spindinčius perlus. Ir tada aš visai užsimiršau, kokiame amžiuje gyvenu. Tai buvo mūsų abiejų širdžių pasaka, dieną ir naktį neblėstanti viensėdijos nunokusioj tyloj.
Mes abu nežinojom, kaip atrodo tas paukštis - laimė.
Bet jo mums ir nereikėjo. Skaitėm eiles, dainavom Feto romansus, apsikabinę sėdėjom ant slenksčio. Mūsų klausėsi vyšnynas, vienišos, virš galvos siūbuojančios dangaus pilys, ežero sala, žuvėdrų vainikas pakrantėj. Aš per vasarą užmiršau savo neparašytos novelės liūdesį, o manoji moteris dar labiau įsimylėjo Feto romansus. Tik Dostojevskiui neparodė savo draugystės. Nė karto nemačiau, kad skaitytų jo knygą. Ji buvo sutverta ne storiems romanams. Kartais vienas vakare stovėdamas vyšnyne liepsnojančią žvaigždę pasišaukdavau arčiau į kiemą. Tada galingasis devynioliktojo amžiaus žmogus man vyšnyno šviesoj primindavo: „Žmogus negimsta laimei. Žmogus nusipelno savo laimės ir visada - kentėdamas. “
O gal aš ir turėjau laimę savo? Viensėdiją, vasaros žirnių lauką, ežero sidabrą, moterį, dainuojančią ant beržo liepto, Sekminių graudžią akvarelę. Ir ko man šitam pasauly beieškoti? O dar taip kvapniai lūpomis liejasi vyšnių saldus juodas kraujas, mums besėdint ant namo slenksčio. Ir nusipelniau kentėdamas savo laimės.
Didelis miestas manęs netraukė. Mes nuo mažens buvome vienas kitam svetimi. Jis dundėjo už mano pasaulio pakraščio, ir mes baisiai tolom vienas nuo kito. Aš į devynioliktąjį, jis į dvidešimt pirmąjį amžių. Ir man liūdesys buvo kaip geriausias šio amžiaus brolis. Viensėdijos brolis su seserim - mano žemele.
Bet vieną rytą moteris paliko mane. Išvažiavo jinai į savo tolimą miestą, pasiėmusi Feto eiles. Jos vasara baigėsi. Man jinai paliko rudenį. Rytais jos lūpos tarsi dvi aušros upės nepaliesdavo mano skruostų, į jos rankas neįdėdavau jau juodų vyšnių, jos kasos šviesi liepsna nekrisdavo ant mano pirštų, ir vaivorykštės lieptu jau neidavom į patį ežero vidurį pasižiūrėti mirštančio Jėzaus dar gyvos širdies spindulių.
Už mano pasaulio pakraščio, mažoj traukinių stotelėj, mes nuoširdžiai atsisveikinom. Jinai, žvelgdama į mano uogienojais kvepiančius miškus, padavusi ranką, pasakė: „Tau jau laikas grįžti pas Dostojevskį, o man - išvažiuoti į dvidešimt pirmąjį amžių. Ir neieškok iki kitos vasaros laimės. Be manęs tu jos nerasi. Novelės apie širdies liūdesį tu niekados neparašysi. Tu pats ir esi liūdesio novelė. Atsiskyrėlio krašte jinai seniai vyšnių krauju sode parašyta, tik tu niekados jos NEMOKĖJAI PERSKAITYTI“.