Kinija

Kinija

Kartą, seniai seniai, vienoje posovietinėje respublikoje gyveno mažas aviukas. Jis buvo nepaprastas. Visų pirma todėl, kad jis turėjo ne vieną, o dvi uodegytes. Vieną iš jų jis mėgo nuolatos vizginti. Ji buvo švelni, garbanota, pliušinė kaip ir visas jo kūnelis. O antroji buvo kitokia. Be to, ant jos buvo užrašyta „Made in China“. Jis gyveno nedideliame, bet jaukiame kambaryje. Jo senos buvo baltos. Ant vienos sienos kabėjo senovinių kalavijų ir kirvių kolekcija. Per visą kitą sieną buvo knygų lentyna. Jis visada norėjo suskaičiuoti, kiek ten yra knygų, bet vis pamesdavo skaičių. Ant vienos iš lentynų stovėjo trys šeimininko ir jo artimųjų nuotraukos. Ant kitos lentynos, šalia Sagų knygos, gyveno jo geriausias draugas – Trolis. Jo kambaryje dar stovėjo televizorius, kompiuteris, rašomasis stalas, ant kurio nuolatos pūpsojo krūva popierių; prie to stalo Šeimininkas praleisdavo valandų valandas. Kambario centre stovėjo žurnalinis staliukas. Šis buvo uždengtas balta nerta staltesėle, o ant jos pastatytas kažkoks augaliukas. Na, o pats Aviukas gyveno ant juodos su pilkais ir baltais dryžiais sofos, stovinčios tarp knygų lentynos ir žurnalinio staliuko. Kambario kampe, priešais Aviuko sofą, stovėjo juoda nedidukė krosnelė, o šalia jos visada stovėdavo baltas zuparinis maišas su malkomis.

Vakarais, kai grįždavo Šeimininkas, Aviukas būdavo labai laimingas. Šeimininkas prikraudavo iš baltojo maišo į krosnelę malkų, jas uždegdavo, nuo knygų lentynos pasiiimdavo kokią nors knygą, atsisėsdavo šalia Aviuko, ant staliuko pasidėdavo puodelį kavos ir skaitydavo. O Aviukas priglusdavo prie šeimininko, pasidėdavo kojytes ant vienos iš dviejų sofos galuose buvusių juodų pagalvėlių, žiūrėdavo į degančias krosnelėje malkas, klausėsi jų poškėjimo ir jam būdavo neapsakomai gera ir ramu. Na, o dienomis, kuomet Šeimininko nebūdavo namie, Aviukas žaisdavo su Troliu, arba šnekėdavosi su juo, nes jis buvo labai išmintingas.

Vieną kartą jiems bežaidžiant Aviukas užsigavo kojytę. Jam labai skaudėjo ir kojytėje atsirado žaizda, per kurią matėsi vata. Bet pasiskųsti Šeimininkui jis nedrįso, o šis net nepastebėjo Aviuko popos. O štai kitasyk jis su Troliu vartė vieną iš šeimininko knygų, ant kurios buvo parašyta: „Anglų-Lietuvių kalbų žodynas“. Ir netikėtai jie pamatė žodį China. Tą patį, kuris yra užrašytas ant keistosios, antrosios Aviuko uodegėlės. Po to jie surado žodžius made ir in.
-Pasirodo, tu esi kinas, - pasakė Trolis. –Net nebūčiau pagalvojęs, - susimąstė jis, - Juk tavo akutės ne siauros, o kaip tik didelės ir apvalios. Tiesa, kailiukas tavo gal ir ne visai baltas... Jis labiau geltonas nei baltas..
-Įdomu, o Kinija toli?
-Toli. Labai toli. Ir gera, kad toli, - gan piktokai atrėžė Trolis.
-Kodėl? – nukabinęs nosytę paklausė Aviukas. –Aš labai norėčiau ją pamatyti....
-Todėl, kad  ji bloga. Ten gyvena milijardas komunistų.
-Bet juk ji – mano tėvynė. Ir nuo šiol mano didžiausia svajonė bus pamatyti Kiniją. – Tvirtai nutarė Aviukas. Ir nuo tos akimirkos jis dienų dienas leido vartydamas visas iš eilės Šeimininko knygas ir ieškodamas jose ko nors apie Kiniją. Vieną dieną jis rado pasaulio žemėlapį. Susirado jame Kiniją ir savo mažytę posovietinę valstybėlę, kurioje gyveno. Ir tada jis labai labai nuliūdo. Trolis nemelavo jam sakydamas, kad Kinija – labai labai toli. Per toli. Savo mažomis kojytėmis jis niekaip nesugebės iki ten nueiti, o autobusu vienas važiuoti bijojo.
-Tau reikia žmogaus, kuris nugabentų tave į Kiniją. Bet patikimo, nes, kaip sakiau, ten milijardas komunistų gyvena, - vieną dieną nusprendė Trolis. Ir Aviukas suprato, kad, kaip visada, išmintingasis jo draugas yra visiškai teisus. Deja, Šeimininkas buvo per daug užsiėmęs. Aviukas matydavo, koks pavargęs jis grįždavo vakarais ar net naktimis namo, kiek daug dirbdavo namie.... Taigi Aviukas pradėjo laukti kito žmogaus, kuris galėtų nugabenti jį į Kiniją.

Aviuko Šeimininkas buvo mokytojas ir dėstytojas. Jis dėstė keliuose universitetuose ir poroje gimnazijų. Ir dar namuose mokydavo. Pamokos vykdavo Aviuko kambaryje. Todėl prieš prasidedant pamokai Šeimininkas nunešdavo Aviuką į miegamąjį ir numesdavo ant lovos. Bet vieną dieną jis parnešė Aviuką į jo kambarį ir padavė vienai neišsimiegojusiai ir dėl to labai nelaimingai mokinei. Iš pradžių ji Aviukui nepatiko, nes per ją jam reiks klausytis jau milijoną kartų girdėtos, nuobodžios Šeimininko pamokos. Bet kai jis pamatė, kaip nušvito jos akys, kai Šeimininkas padavė jai Aviuką, kai ji jam nusišypsojo, jis pagalvojo, kad gal ji visai nieko...

Kuo toliau, tuo labiau ji ėmė patikti Aviukui. Ji ateidavo kiekvieną šeštadienio rytą ir dar nespėjusi nusiauti batų klausdavo Šeimininko, kur Aviukas. O visas dvi valandas, kiek trukdavo paskaita, ji sėdėdavo apsikabinusi Aviuką, nė sekundei jo nepaleisdavo. Ji glostydavo jo nugarėlę, kasydavo jam už ausytės. O vieną dieną ji pamatė Aviuko popą. Ji išbarė Šeimininką už tai, kad jis nepagydė Aviuko. O pati atsinešė adatą, siūlo ir atliko Aviukui operaciją – susiuvo jo žaizdą. O vieną šeštadienį, ji paklausė Šeimininko, kok Aviuko vardas. Šeimininkas atsakė, kad jis neturi vardo, todėl ji nutarė pavadinti aviuką Kirminiuku. O kai Šeimininkas pasakojo, kad Norvegijoje žmonės per Kalėdas valgo avies galvas, Aviukas-Kirminiukas pradėjo net tirtėti iš baimės, juo labiau, kad jau buvo prasidėjęs Advento laikotarpis. Bet Mokinė stipriau priglaudė Aviuką prie krūtinės ir šis iškart nusiramino, juk ji neleistų niekam niekam jo skriausti.

-Žinai ka, compadre, man atrodo, tu įsimylėjai kaip pingvinas – vieną dieną drėbtelėjo Trolis Aviukui.
-Ar tavo molinės smelenėlės suskystėjo???
-Tik nereikia čia nervintis ir įžeidinėti... Na, tiesiog tu neužsičiaupdamas šneki apie tą Mokinę...
-Visai ne! - net pyktelėjo Aviukas. Bet garsiai pagalvojo: -O gal ji, gal ta Mokinė, gal mano Mokinukė galėtų padėti man nukeliauti į Kiniją...
-Gal.

Taigi Aviukas-Kirminiukas nekantraudamas laukė šeštadienio. Jis laukė į pamoką pas Šeimininką ateinant jos – savo Mokinės, kuri padės jam nukakti iki Kinijos. Penktadienio naktį Aviukas-Kirminiukas iš nekantrumo negalėjo sudėti bluosto. O paskutinės minutės iki laikrodžiui išmušant be dvidešimt minučių dvyliktą truko lygiai dešimt su puse amžinybių... Bet ji neatėjo nei be dvidešimt minučių dvylika, nei dvyliktą, nei kurią kitą valandą tą šeštadienį. Aviukas-Kirminiukas visą dieną prasėdėjo žiūrėdamas į duris, laukdamas, kuomet nuskambės skambutis, Šeimininkas atidarys ir įeis JI. Bet ji taip ir neatėjo, o kuomet sutemo, Aviukas atsigulė ir apsimetė, kad miega. Vien tam, kad nereikėtų klausytis Trolio bambėjimų, kad ji tokia kaip visos, kad visos jos vieną dieną nebegrįžta, kad Aviukas jai nerūpi ir taip toliau... Tačiau Aviukas buvo labai išvargęs tad pagulėjęs keletą minučių užsimerkęs jis iš tiesų užmigo.

Ryte Aviuką pažadino Šeimininkas. Jis čiupo Aviuką už ausies, pasikišo jį po pažasčia ir išsinešė į lauką. Kitoje rankoje Šeimininkas nešėsi savo lagaminėlį, o vienas iš jo mokinių – porą maišų su įvairiais daiktais ir knygomis.
-Jis vežasi mane į Kiniją! Aš pagaliau pamatysiu KINIJĄ! – džiūgavo mintyse Aviukas-Kirminiukas. Jis norėjo garsiai garsiai tai išrėkti. Taip garsiai, kad išgirstų visas visas pasaulis. Bet žinojo, kad taip elgtis jis negali. Aviukas-Kirminiukas pakėlė savo plastikines juodas akutes ir pasižiūrėjo į savo kambario langą. Ten, už lango, jo kambaryje, ant didžiosios lentynos vis dar miegojo Trolis. Aviukui pasidarė truputėlį liūdna, kad nespėjo atsisveikinti su savo geriausiu draugu. O kuomet jis jau sėdėjo mašinoje, ant galinės sėdynės, ir pro langą matė tik apniukusį dangų, jautė gerklėje įstrigusį guzą, kuris kažkaip keistai griaužė. Jis niekada niekada nebuvo išėjęs iš namų ir jau ilgėjosi savo kambario, savo sofos… Liūdna darėsi ir dėl to, kad turbūt daugiau niekada niekada nebepamatys savo Mokinės. Bet kartu jam buvo ir be galo džiugu: juk jis visą gyvenimą nuo rugpjūčio pabaigos svajojo nukeliauti į Kiniją. Ir dabar jo svajonė pildosi. Jis su Šeimininku keliauja į Kiniją.

Mašina sustojo greičiau nei Aviukas-Kirminiukas tikėjosi. O kuomet  jie išlipo iš mašinos, Aviukas dar labiau nustebo – ten, šalia didelių, juodų, metalinių vartų stovėjo keletas Šeimininko mokinių ir JI… Jo brangioji Mokinė! Ji išsišiepė nuo ausies iki ausies ir griebė Aviuką Šeimininkui iš rankų. Stipiriai stipriai jį apkabino. Aviukas-Kirminiukas džiaugėsi, kad ji čia. Bet niekaip negalėjo suprasti, kokį velnią ji veikia Kinijoje. Kita vertus, kam tai rūpi... Svarbiausia, kad ji čia, ir kad jie kartu galės valgyti laimės sausainukus.

Vienas iš mokinių atvėrė didžiuosius vartus.
-Turbūt tai Didžiosios Kinų sienos vartai, - pagalvojo Aviukas. Jis skaitė apie ją vienoje iš Šeimininko knygų. Jie įėjo į kažkokį pastatą. Jame buvo labai šalta, jis buvo kažkoks apšepęs, langai nenuvalyti, aplipę mažomis musytėmis, o ant palangių stovinčios gėlės buvo nuvytusios. O ir laiptų buvo begalė. Jie lipo, ir lipo, ir lipo, ir lipo.... Aviukas jau pradėjo galvoti, kad Trolis vėl buvo teisus, kad Kinijoje yra blogai.  O kai jie pagaliau užlipo, Aviukas galutinai nusivylė savo Šeimininku ir jo mokiniais. Jie iėjo į kažkokį keistą kambarį, kuriame tebuvo stalai, kėdės ir kažkokia keista knygų lentyna. Keista ji buvo tuo, kad turėjo duris. O susėdę ant iš pažiūros labai nepatogių kėdžių, jie pradėjo pamoką! Šito Aviukas nesuprato: jie visi keliavo į Kiniją, nukeliavo tokį kelią, o dabar sėdi šitame pridvisusiame, šaltame, keistame kambaryje ir mokosi! Na kur taim atyta... Kita vertus, gal jie bijo komunistų, todėl neina į lauką. Na, bet juk sėdėti ant JOS kelių, būti glostinėjamam, kutinėjamam, utinėjamam, uosti jos braškiniu šampūnu kvepiančius plaukus, Aviukui teikė daugiau džiaugsmo net už vakarus priešais krosnelę su Šeimininku.

Pagaliau paskaita baigėsi. Visi išsiskirstė. O Šeimininkas pasodino Aviuką ant vienos iš keistosios knygų lentynos lentynų. Prieš Šeimininkui uždarant keistosios knygų lentynos duris Aviukas-Kirminiukas dar spėjo pamatyti JOS šypseną, o tada pasidarė tamsu. Bėgo sekundės, striksėjo minutės, šuoliavo valandos, risnojo dienos, pėdino savaitės, kiūtino nėnesiai, slinko metai, bet jie negrįžo. Negrįžo nei Šeimininkas, nei Mokinė, nei šviesa. Ir tada Aviukas dar kartelį įsitikino, kad Trolis visada buvo teisus: Kinijoje iš tiesų baisu. Aviukas galvojo apie namus, apie savo kambarį, apie savo juodą su pilkais ir baltais dryžiais sofą, juodasias pagalvėles, svarstė, kiek paaugo augaliukas... Galvojo jis apie savo geriausią draugą Trolį, mąstė, ką jis veikia be Aviuko... Galvojo apie Šeimininką ir, žinoma, savo Mokinę. Jis tetroško ją išvysti. Svajojo, kad vieną dieną ji ateis, atidarys keistosios knygų lentynos duris, ir pasakys: „Na, jau prisibuvai Kinijoj, o dabar keliaujam namo“, ji nusišypsos jam, apkabins jį ir jie išeis iš Kinijos ir daugiau niekada niekada čia nebegrįš....