Sidabriniam miestely

Geltonomis miškų viršūnėmis lyg gintarinėmis brastomis plaukė žalsvi vakaro debesys. Parke skylantys kaštonų margučiai kvepėjo tikra rudens branda. Spalvoti lapai tarsi suplėšytos aitvarų skiautės plaukiojo balose. Paplentėj, virš nušiurusių viksvų plaukų, skraidė drėgmės nebijančios vapsvos. Dangaus sidabro luitas spindėjo šaltoj tolumoj.
Ratko Anvičius lėtai ėjo nešvariomis miestelio gatvėmis. Jis - lietuvis Romas Savičius - buvo neseniai grįžęs iš šiaurės rytų Bosnijos, nuo Srebrenicos miesto.
Nelegaliai ten buvo nusigavęs ir su kontrabandiniu kroviniu gerų žemiečių padedamas Klaidžiais Europos keliais prieš keliolika dienų parsirado namo. Bet tikrųjų namų šitam miestelyje jau neturėjo.
Žmona Salvinija buvo susidėjusi su jaunu vargonininku Titu. Dienomis ji išvažiuodavo į apskrities miestą, naktis leido pas savo simpatiją. Trumpai besimatė Ratko su savo žmona...
Neuždengsi mėnulio ledu moteriai altorėlio, jeigu jinai karštai nori svetimų vyrų. Dukra Vija mokėsi kažkuriame mieste grožio mokykloje. Nors pats Ratko dorai ir nesuprato, ką ten ruošia...
Jo komercinė parduotuvė jau metus nebedirbo. Prekes pusvelčiui išpardavė Salvinija, ir pinigai nugulė į Tito piniginę. Tas skolinosi iš jos naujai mašinai, bet taip ir „skolinosi“, kad nereikėtų niekados atiduoti. Ir abu susigyveno.
Gal jinai galvojo, kad Ratko ir galvą, ir batus paliks Kroatijos kare, kad tenai koks nors musulmonas jo šiltas žarnas amžiams sušers savo šunims. Nekentė ir nemylėjo jie vienas kito. Galima sakyti, nuo pirmos vestuvinės nakties. Tie prakeikti uošvio pinigai ir sugundė Ratko. Tas Salvinijos senelio palikimas iš Kanados. Mėsininko namai, mašina, vila... O Salvinija jau nuo penkiolikos metų prostitutės pyragą valgė, užsigerdama Alytaus šampanu.
Ir Ratko davėsi į Europą. Kuo toliau nuo kitų ir savęs. Tikros duonos savo rankomis užsidirbti, pasaulio pažiūrėti, visą miestelio dvoką užmiršti.
Bet atsitiko kitaip, nei jis galvojo. Ir šitas gyvenimas buvo taip suraizgytas, kaip tos spygliuotų vielų linijos prie miesto Srebrenicos pakraščių...
Baisiai liūdnas jam atrodė šis rudens sidabru aplietas miestelis. Namai šalti, darbo jokio, parduotuvės pirklių nežinia kada sulauksi, mašina už skolas seniai į Klaipėdos pusę išvažiavo. Visas jo turtas buvo kišenėse. Du šimtai keturi doleriai ir dešimt litų. Užmokesčio likučiai iš tos vaitojančios žemės, kur pusmetį kariavo.
Ratko Anvičius, Kroatijos fronto savanoris, traiškė musulmonus Šiaurės Bosnijoje devyniasdešimt penktųjų metų viduryje prie Srebrenicos. Jo pusbrolis gyveno Zagrebe, vertėsi cigarečių prekyba, metų turėjo nemažai, tad jo į armiją imti negalėjo. Ir pats jis nenorėjo. Verslą keisti į ginklą - ne jo būdui. Karui reikalingi jauni. Jaunimas turi būti priekinėse linijose. Senukams ten veikti nėra kas. (Ratko pasijaunino penkeriais metais). O su nauju pasu - jau Romas Savičius - buvo priimtas į armiją. Stipriai tarpininkaujant pusbroliui Dinui karo duonos pavalgyti, dolerių prisiskinti.
Dabar, Srebrenicos varganame bute palikęs nėščią Rodomilą, kalnų bunkeryje rankinį kulkosvaidį, rudeniui atėjus partizaniškais keliais dingo iš tos prakeiktos „karo šventės“. Ir ne jis vienas buvo toks gudrus...
Grįžo į Lietuvą, į savo miestelį be dešinės rankos mažojo piršto, peršautu petimi. Ėjo jis miestelio gatvėmis dabar degdamas kerštu.
Sau ir kitiems. Jo tikslas buvo atkeršyti.
Iki jo gyvenimo pabaigos tebuvo likusios trys valandos. Taip jis nusprendė, užsitaisydamas atsivežtą pistoletą.
Ilgai Ratko vaikščiojo po miestelį, tarsi atsisveikindamas su gatvėmis, medžiais, namais. Prieš savo mirtį jis nejautė jokios baimės. Švino gabalėliai išsprendžia sunkiausias užduotis.
Praėjo pro savo parduotuvę. Grotomis apkalti langai. Ant metalinių durų kabojo dvi didelės spynos. Jos kaip žalčių galvos žiūrėjo į buvusį šeimininką, tarsi teisindamosi, kad tuščia viduj, baisiai nyku, bet jos dar saugo savininko turtą.
Ratko net pasipurtė nuo prisiminimų. Ir jokių pėdsakų nebelikę, kad čia kadais kas vaikščiojo, dirbo, mindžiojo purviną asfaltą, mėtė ant jo butelių kamščius.
O svėrė čia Ratko pirmuosius produktus žmonėms, vaikams iš lentynų rinko gražesnius saldainių maišelius, su vyrais už prekystalio kartais perlauždavo vyno butelėlį. Nieko nebeliko. Tragiška tuštuma. Viskas išnykę lyg rudenio erdvėse. Nesurinksi, nesuklijuosi, nesudėliosi.
Netoliese švietė kavinė. Girdėjosi retro dainų nuotrupos, keli skustagalviai rūkė prieš iškabą „Žilvitis“. Trumpam nutarė užeiti. Palubėje sukosi raudonas didelis burbulas, į vaivorykštės bambą panašus. Užuolaidos ant langų lyg iš šilto kraujo vonios ištrauktos. Ratko net susiraukė nuo tokios spalvos. Stalai it kokio nevykėlio skulptoriaus iš uosio iškalti. Forma įmantri. Tarsi už didelio dalgio sėdėtum. Girtas gali galvą į blizgančius stalo ašmenis nusirėžti.
Nedaug žmonelių. Brangumas neleidžia jiems išsilieti. Tik pilstuko miestelyje - nors į traukinio cisternas pumpuok. Šito tai užtenka. Vos dvidešimt dolerių išsikeitė. Užsisakė didelę taurę baltos ir dešrelių. Valgė ir gėrė lėtai. Barmenė nematyta. Prisitepus kaip muzikinio teatro solistė. Baro lakuotą viršų dviem krūtimis tarsi moliūgais po savimi spaudė, linguodama į dainos ugningą refreną: „Ne, ne, ne nereikia ašarų, lai nuo medžių gailios rasos kris... “ Ji čia šeimininkė. Jai darbas gal ir malonus. Ne iš pečių tempia.
Apsidairė. Jokio draugo. Kada mažai geriama, nėra jų. Prie didelių dozių draugų atsiranda. Net ir giminių. Ir dainuojama, kaip būdavo anksčiau, visiems apsikabinus, tarsi nujaučiant pasaulio pabaigą. Ir kokios būna tada stambios girtų akių ašaros, lipnios tarsi klijai, ilgai nekrentančios nuo blakstienų spyglių. Tada velniškai nuoširdūs pasidaro visi girtuokliai. O, kad dar liko išmesti, kad dar galima tapšnoti vienas kitam per pečius, užjaučiant nelaimingus gyvenimus ir šią liūdną žemę. Tada visi nepasiekiami dalykai tampa aiškūs, paprasti, taurelės pilnos apšviesti. Ir, rodos, visas žemės vargas su girta daina skrenda į nepasiekiamus rūsčiojo Dievo rūmus.
O kaip visi riečia įvairias istorijas. Iš kelių žmonių gal kas ir patiki. Ypač, jei dar tavo kišenėse šis tas skamba. Ir čepsinčios lūpos pritaria viskam, kad tik ant stalo atsirastų tavo nupirktas maloningasis degtinės butelys.
Gana, reikia eiti. Eiti į tamsą, į plentą, į žvaigždėtą naktį, kur miestelio pakrašty Ratko nelaukia du gražuolėliai niekšai.
Danguje pasirodė pirmieji mažų žvaigždžių pumpurai, tarsi šaltom rasom pasidabruoti. Jau ir medžių šešėliai tarsi rachitikų kojom, vėjui padedant, nutipeno skersai gatvės, nusagstytos kavinės langų šviesom. Nusipirkęs buteliuką viskio, Ratko patraukė link žiburiuojančios upės. Miestelio pašonėj vingiavo šita gyvatė, blizgančią nugarą atsukus į pakrantėj sutūpusius balto mūro namus.
Vienas buvo jo - Kroatijos savanorio - už uošvio pinigus pirktas. Languose jokios švieselės. Namai kaip kapai. Laidojimo biure, ir tai jaukiau. Salvinija vargonininkiene jau tapusi. Jeigu nakvoja, tai kaip kitaip pavadint. Na, tas Titas sekmadienį nekaukšės užsienietiškais batais per bažnyčią. Ir savajai paskutinė vakarienė šiandien.
Tamsoj neįžiūrėti upės dugno. Kaip ir žmogaus sielos neperkoši šioj lėtoj srovėj. Rankomis negali praskėsti vandens.
Žvirgždu ir akmenimis nuklotas upės dugnas slepia tūkstančius mįslių. Žmogaus siela į upę panaši. Bet kaip ją pasėmus padėti ant pakrantės žolių? Tegul ilsisi, atsigauna, brastų putom nuprausta po sunkios kasdienybės. Jokio atsakymo iš gamtos.
Tik bangelių tylėjimas, tik tamsos akys į baltus mūrus, tik vėjo liepsna į pušyno krūtinę. Skaudulingas gamtos tylėjimas...
Pakrantėj atsisėdęs ant storos pušies šaknies, Ratko patraukė iš buteliuko atgaivos lašų ir giliai susimąstė.
Visas gyvenimas - tuštybė. Praeitis - kančioj, ateitis - nežinioj. Jo jauni metai buvo sukruvinti prie tolimosios Srebrenicos. Košmaro nagai draskė jam širdį, ir jis negalėjo rasti sau vietos. Namuose užmigdavo tik elektrai plieskiant. Arba naktimis klajodavo už miestelio. Gyveno vienas. Salvinija bijojo pasirodyti, o jis jos ir neieškojo. Ratko mezgė įvairius planus. Ir vienas jam galutinai patiko.
Gal iš viso nereikėjo grįžti į namus? Gal su Rodomila būtų pabėgę į Austriją? Buvo planų. Ir kur padaryta lemtingoji klaida? Kada ir kur? Bet dabar viskas, lyg durklu perverta. Kaip ta sena gydytoja musulmonė...
Tada, tvankią liepos naktį, Srebrenicos miesto pakrašty siautėjo vietiniai kroatai ir armijos savanoriai. Buvo padegta mečetė, musulmonų namai pleškėjo ir šaudė į viršų kaip benzino statinės. Į skaldos duobes barzdoti vyrai krito nuo kulkosvaidžių serijų. Kroatų karininkai, prisigėrę slyvų trauktinės, grasė net pačiam dievui. Kerštui nebuvo jokių ribų. Kruvinai dažėsi Srebrenicos pakraštys.
Ratko protui buvo nesuvokiamos tokios nakties baisenybės. Kaip žmonės gali taip skersti vieni kitus? Kareiviai prieš civilius. Ginklai prieš tuščias rankas. Visi teismai rankinių kulkosvaidžių šneka.
Į liepsnojantį benzinvežį (padegtą pačių girtų kroatų) buvo įmesti keli vaikai. Motorizuoto pėstininkų korpuso karininkai Nakičius ir Radžija senoviškais musulmonų namuose rastais durklais smaigė parklupdytas moteris. Kareiviai senesnes pribaigdavo šūviais, jaunesnes spardydami vijo į kažkokį ilgą, raudonom čerpėm dengtą pastatą. Aplinkui nuo liepsnų buvo taip šviesu, sakytum, netolies liejosi Pompėjos lavos pirmoji karščiausia banga.
Ratko su kulkosvaidžiu blaškėsi po begriūnančios mokyklos kiemą, bijodamas nepradėti serijom kirsti, kur pakliuvo.
Jis matė, kaip jo kuopos draugas Tomsičius tempėsi už plaukų dvi musulmones į medicinos punktą.
Nuo tos šiurpingos beprotybės, apšviestos liepsnojančio benzinvežio, jis krito už griozdiškų metalinių šiukšlių dėžių ir gal kokią valandą nepajudėjo. Neturėjo jėgų nei keltis, nei bėgti. Dantimis įsikando odinį šalmo dirželį ir, kol gulėjo, beveik jį visą ir sugraužė. Ratko norėjo, kad kuo greičiau pradėtų kristi nuo kalnų didžiuliai akmenys ir kuo storiau uždengtų visą šitą kruviną slėnį.
Apsilpus šaudymams ir aprimus klyksmams jis nusvirduliavo į medicinos punktą. Keli kareiviai gėrė spiritą, o vienas gumine žarna daužė senyvą musulmonę. Antroji, dar jauna, gulėjo skersai kruvinos kušetės vos pridengta ceratos gabalu. Tai buvo išprievartauta medicinos seselė. Elektros lempelei dar ryškiai šviečiant, ant punkto grindų tiek žėrėjo įvairiausių spalvų stiklo šukių, tarsi kas būtų visą naktį čia daužęs vitražus. Pro išmaltus langus skverbėsi baisi degančio benzino smarvė.
Staiga pro duris įgriuvo karininkas Nakičius. Rankoje turėjo durklą, ant krūtinės tabalavo automatas. Durklą jis įsmeigė į lango rėmą, išplėšė iš vieno kareivio rankų kolbą spirito, papūtęs žandus stipriai patraukė, bet greitai viską išspjovė ant grindų. Po to, išsitraukęs savo trofėjinį iš makšties peilį, jį metė į leisgyvę senyvą musulmonę, kuri visa sudaužyta klūpėjo prieš kareivius. Pataikė tiesiai į kaklą. Net staugti pradėjo karininkas dėl savo sėkmės. Toji tarsi dar ir bandė pakelti galvą, pro užtinusias akis įsižiūrėti į kažką baisiai tolimą. Už išdaužytų langų kokie du šimtai metrų liepsnojo jos mečetė. Rodos, šilta liepos naktis taip amžiams sudegina savo didelę, kruviną širdį. Girtas karininkas išsitraukė iš gydytojos kaklo negiliai įsmigusį savo peilį. Šiepdamasis primerktomis akimis, nusiėmęs nuo krūtinės automatą ir pastatęs jį prie sienos, liepė jaunam kareiviui pribaigti gydytoją. Tas galingu mostu Nakičiaus atsineštu durklu greitai pabaigė moters kančią. Suvarė tiesiai į pilvą ir jį paliko.
Tada karininkas pagriebė ant kušetės gulėjusią medicinos seselę ir pradėjo ją šokdinti. Kareiviai prasiskyrė, paliko nemažą ratą, gydytojos kūną nutempė į kampą ir užvertė ant jo nedidelę metalinę spintą.
Nuoga seselė, žiauriai iškankinta, atrodė klaikiai, bet Nakičius ją tai pakeldavo aukštyn, tai staigiai pastatydavo ant grindų. Ji buvo miniatiūrinė, kraujais ištepliota beprasmio karo skausmingiausioji deivė. Po „stiklų šokio“ karininkas ją numetė ant kušetės, ir kareiviai vėl puolė ją prievartauti. Kol vieni smaginosi, kiti lakė spiritą, užkasdami džiovintomis slyvomis ir sulipusiais šokoladėliais.
Ratko stovėjo atsirėmęs į sieną ir išsitraukęs gertuvę negalėjo nuryti nė lašelio slyvinės. Jam pasidarė silpna. Du šakalai iš po spintos ištraukė gydytojos kūną ir nuvilko prie dar liepsnojančio benzinvežio. Įmetė į liepsną ir abu grįžo į punktą.
Ratko, lyg įkaitintu virbu persmeigtas, staiga nėrė iš kambario.
Atsipeikėjo patruliniame visureigyje, kulkosvaidį nusviedęs ant galinės sėdynės. Sutvarkė visą gertuvę degtinės ir nepasigėrė. Priemiestis smarkiai degė, ir iš visų pusių kalnai, tarsi granite sustingę ereliai žiūrėjo į ugnyje verdantį Balkanų slėnį.
Jis išsitraukė pistoletą ir prisikišęs prie dešinės ausies norėjo šauti. Tačiau kresnas vairuotojas išmušė ginklą jam iš rankos ir stipriu smūgiu patiesė ant plento. Po to spardė kaip į būgną. Tik paryčiui jis pramerkė akis sanitarinėj mašinoj. Motorizuotas pėstininkų korpusas rinkosi į savo vietą, ir girti kareiviai traukė įvairias nešvankybes. Tai buvo liepsnų ir kraujo naktis. Tai buvo tas žemės lopas, nuo kurio nusisuko ir pats Visagalis. Naktis jam užrišo akis. Nors karininkai keiksmais grasė ir jam.
Srebrenica... Srebrenica... Aušroj buvai nusidabravus savo priemiestį. Nuo kalno per žiūronus vakar ryte žvalgėmės į tavo gatves, namus, kiemus. Į tuopas krito paskutinės nakties žvaigždės tarsi mažytės sniego gniūžtės. Tokios šiltos, trapios. Vidurvasario rytas glostė upokšnius, miškelius, ant kalnų viršūnių užsikabinusius debesis. Vasara kvepėjo uogų krauju, bet ne žmonių. Šiltas rytas lyg laužo dūmelis vingiavo virš mūsų jaunų galvų...
O kalno papėdėje laukė žygiui pasiruošęs mūsų korpusas ir ginkluoti vietiniai kroatai. Laukė ilgai - ligi vakaro. Nebuvo dar duotas įsakymas - pulti ir žudyti...
Ratko patraukė iš buteliuko gurkšnelį viskio ir vėl įsižiūrėjo į tamsią upės nugarą.
Mintys skrajojo po miestelį. Draugų nebelikę, o priešai du - Salvinija ir tas šventeiva Titas. Ir abu juos reikia nupilti. Jokio dovanojimo. Suguldyti vieną ant kito. Amžinam džiaugsmui. Kišenėn įsidėjo pistoletą, baigė gerti škotų naminę, buteliuką nusviedė į upę ir, atsikėlęs nuo šaknies, vos įžiūrimu paupio taku patraukė į miestelio pakraštį.
Nieko Ratko šį vakarą negailėjo. Nei savų, nei pažįstamų, nei svetimų. Dukros nekentė, žmonai kulką ruošė, tolimiems tėvams namuose paliko raštelį: „Aš išplauksiu į marias savo liūdna upe. Abu apkabinu amžinu tylėjimu. Sudiev... R. S. 1995 m. spalio 20 d. “
Šitas gyvenimas lyg rudenio sodas: pradžioj liūdna tyla, paskui obelyse draskosi širdis vakario vėjo, paskutiniai lapai graudžiais saulėlydžiais išpiešti blaškosi ant purvinos žemės. O vaisiai arba nuskinti, arba ant šakų supuvę.
Senstam ir žilstam, Ratko. Neradai sau vietos šitoj žemėj. Nuo penkiolikos metų kai pradėjai ieškoti tos mėlynosios paukštės, tai ligi šio vakaro ir ieškojai. Nelipo prie tavęs gyvenimas, Ratko. Baisiai kartus buvo jo skonis. Kraujo ir druskos. Žaizdos niekaip neužgydavo. Pūliuojančios sieloj lyg rudens tolių danguj. Atakuoki...
Greitai išlaužė Tito buto duris (visi kabliukai išlakstė ant grindų). Atstatęs pistoletą įsiveržė į vidų. Salvinija užsiglaudė už sofos, Titas prišoko prie televizoriaus staliuko.
- Kodėl žvakių nedegat? - pašaipiai pradėjo Ratko, kaire ranka gana paprastai išgręždamas iš vargonininko rankų virtuvinį peilį. Titas klestelėjo ant sofos. Veidas gipsinis, rankos virpėjo kaip vėjarodžio propeleriukai. Salvinija - užmiršus visą lietuvišką žodyną.
- Rėksit, greitai mirsit. - Ratko juokus paliko už durų ir atsistojęs vidury kambario Salvinijai liepė uždegti žvakes. Titas jų turi turėti. Tik dvi. Elektrą išjungė pats. Salvinija klusniai įvykdė jo paliepimą.
- Užsukau... Netyčia... Trumpam... Noriu pažiūrėti, kaip jūs žaidžiat... Susitarkim pradžiai be šūvių...
- Rajko, Rajko, - šnibždėjo Salvinija, niekaip negalėdama ištart savo buvusio vyro tikrojo \'vardo.
- Vargonėli, nusimauk kelnes... Tai lengvas darbas... Salvi, šonan sijonuką... Pabūkit rojaus žmonėmis... Parodykit, ką be manęs per pusmetį išmokot... Atverkit mano akims nuodėmingą savo kūnų paveikslą... Saldžios meilės kančioj man pasirodykit, prakeiktieji, - suriko Ratko ir pribėgęs taip šniojo Titui pistoleto rankena per veidą, kad tas pašokęs nuo sofos visu svoriu dėjosi ant grindų. (Inteligentiškas buvo - nedidukas, saldžiakalbis, bet prie dievo, pinigų ir moterų - gudrus žaliaakis). Kroatiškai teko pasveikint. Ne ranka, o armatūros strypas buvo Ratko dešinė. Nors ir be mažo piršto.
- Salvi, padėk silpnam žmogui... Isteriją užmiršk... Pakelk ir paguldyk ant sofos... Pati ant jo... Greičiau imkis maloningiausio darbo... Kito tu nemoki... Pravarei per savo altoriaus skylę visą parduotuvę, santaupas... Dabar ir parodyk man tą karališką džiaugsmą su juo... Trumpai ir galingai... Aš kareiviškai įsakau... Kulkos skaudžiai sminga, - jis nutaikė pistoletą į Salvinijos galvą.
Žvakių šviesoje Ratko atrodė siaubingai. Lyg vaiduoklis kalnų oloj. Ir prieš visą pasaulį įsiutęs - vienui vienas.
- Romuk, Romuk... Tau aš labai kalta... Jeigu negali dovanoti, tai nors nekankink... Laiškus rašiau tavo pusbroliui... Buvau labai pasiilgus tavęs... Kojas tavo apkabinsiu... Kodėl tu šitaip? - vos trumpus sakinėlius galėjo sudėti Salvinija, drebančiais pirštais atsisegiodama palaidinukę. Numetė ją tarsi mažą raudoną vėliavą ant grindų ir, besikeliantį Titą prilaikydama už liemens, maldaujančiomis akimis kvietė sėstis. Atsargiai pasodino ant sofos. Jo dešinės pusės veidu bėgo tamsios kraujo juostelės. Jas iš paskos vijosi lėtos, skaidrios ašaros. Bejėgio vyro stambios ašaros. Tik tiek Titas ir tepratarė:
- Kraujininke, negi tenai jo neatsigėrei...
- Och, - suvaitojo Ratko, - neliesk mano kraujo... Tavasis šlapimu pavirtęs, apgavike... Negi nejauti, kaip jis smirda... Baigėsi tavo psalmės, vargonėli...
- Ratko, Ratko, pasigailėk mūsų kaltų, - Salvinijos skausmingas balselis jam buvo visai neatpažįstamas. Lyg žiemos lede įšalusios moters silpnas, be atsako prašymas.
- Apsikabinkit, gyvatės... Gulkit... Karališkam darbui... Amžinai...
Ir kai Ratko buvusi žmona uždėjo rankas ant Tito kaklo, tada ir pasipylė šūviai. Kaip į manekenus dėjo.
Titas staigiai išsitiesė sofoj. Salvinija dar spėjo delnais užsidengti nuogą pilvą, tačiau po kelių sekundžių kniūbsčia susmuko netoli Ratko kojų. Jinai dar bandė aukštyn kelti galvą, dar lėtų sekundžių grandinėje tampėsi jos kūnas, bet taip ir užgeso, po baltomis šlaunimis prispaudusi numestą palaidinę. Raudoną vėliavą mirtininkų kambario.
Ant nedidelės knygų spintos degė tik viena žvakelė. Karšto vaško lašai lyg medus stingo stiklinės dugne. Antroji nuo išsilydžiusio vaško buvo aplipusi tarsi geltonom vėlyvos vasaros boružėm. Tik šviesus, lengvas užgesusios žvakės dūmelis, sakytum obelų žiedlapių pavasarinis debesėlis, lėtai kilo į viršų.
Ratko kaip žaibo kamuolys išskriejo iš kambario. Apvertė stalą su visais indais, užkliuvo už kilimo, galvą trenkės į duris. Tik lauke, valandėlę sustojęs ant betoninio tako, į krūtinę įtraukė šalto, paskutiniais sodo obuoliais kvepiančio, oro.
Jis pasileido link upės. Pistoleto nepaleido iš rankos. Paskutinius žingsnius skaičiavo nuo kranto. Įpuolė į vandenį. Brido vis gilyn į upės vidurį, aukštyn iškėlęs rankas. Nejautė jokio šalčio. Vanduo jau siekė kelius, apsėmė pilvą, krūtinę, ir tada jis paskutinius šovinius susivarė į pražilusį smilkinį. Kaip didelė kruvina žuvis, apsupta degančių nuo pilnaties vandens ratilų, skendo Ratko.
Tie auksiniai upės žiedai bangavo, pynėsi į šviesų vainiką, kuris upės vidury skleidėsi apibertas žvaigždžių liepsnelių.
Dugno silpna srovė nešė Ratko tolyn nuo savo sidabrinio miestelio. Jo sielos kibirkštėlė nepakilo į dangų, neapleido kūno. Šią naktį jinai aplips smėlio grūdeliais, žvirgždu, kriauklėm, supuvusiais lapais. Jinai upės vaga kartu plauks su nuodėmingu Ratko kūnu į mirusiųjų tamsią šalį, iš kurios rytoj tik šaltas vėjas atneš aušros liepsną ir uždegs ant ištuštėjusių namų skardinio stogo. Buvusių Ratko ir Salvinijos namų - sidabriniam miestely...