Prieš aušrą

Naktis.
Bankai ir bankomatai miega.
Ir lyg, kažko brangaus pasigedusi,
nesudeda akių - Iki.
Ir ligi saulės patekėjimo,
trykš šviesos, tamsos, fontanai -
ir miestą užlies -
tiršta, lipni tamsa.

Ir prieš akis išnirs,
kaip moteris,
skaidri, virpanti,
traukinių, autobusų,
lėktuvų stotis.
Ir užsidegs, užsiliepsnos,
visos žalios,
lyg kopūstų galvos -
šviesoforų lempos.
Ir iš atminties išnirs,
lyg žaibų pakirsti medžiai -
mieguisti keleiviai.
Ir pravers akis,
visi lagaminai.
Išgėrę, pražuvę vyrai
lyg pakarti šunys
ant girgždančių lentynų.
Ir kūkčios mergytė,
ant užsnūdusios
mamos kelių.
Ir vaikiškai, negrabiai -
sumigs kūprinės, palapinės.
Ir tik paaugliai - neklaužados,
lyg paukščiai,
pasiruošę skrydžiui -
budės.

Ir, mergytė,
susapnuos,
po dideliais, sunkiais,
traukinių,
autobusų,
lėktuvų ratais -
verkiančią, klykiančią,
kumščio, didumo lėlę...

Sunkūs autobusų,
lėktuvų,
traukinių grafikai,
man rodos, užsnūs
ir nukris nuo sienų.
Stotis, virpės, krūpčios,
lyg būtų pakilt pasiruošus.
Ir naktis,
nepastebimai dings kažkur,
ir kažkas, žalias,
akinančias šviesas užpūs.

Ir už rasotų langų,
pasipurtys,
pilni aukso, švino -
dulkini, murzini lagaminai.

Ir sušnypš,
lėtai, tingiai -
į stotį atlėkęs
Turistas..

Ir saulė,
visa išraudus
lyg pomidoras,
apsigaubus
mėlyną debesies šalį -
į mažą stotelę išeis.

Ir mergytė -
atgijusi, žvali,
pakirdusi
iš gilaus sapno -
kiek pasilenkusi,
kiek pritūpusi -
ant šalto, rasoto stiklo,
nupieš -
verkiančią, klykiančią lėlę.