Aš – eilius

Ak, kokios išdidžios tos manosios formos,
Net turinio jokio viduj nepagausi.
O tas, kur parašė, vis muistosi, murma –
Aš laikmetį savo suvokiu geriausiai.

Išslystu dažnai iš negudusios rankos
Ir mano paviršius neglūdintas, plonas,
Tik žodžiai perkūnais negimusiais trankos
Ir juokina posmą paskaitančius žmones.

Ir prakaito būna ant manęs sūriausio,
Ir nemigo naktys šviesesnės už dieną,
Kai tylios dvejonės kūrėją nuprausia,
Jis miega naktim nesumerkęs blakstienų.

Kiti mano posmus kaip kamuolį spardo –
Įpratę ridenti ir raidę, ir žodį –
Mane jie pašvaisto kaip išmislą gardų,
Nei jausmo, nei proto žmonių nepaguodę.

Dabar jau manim kaip malda prisidengia,
Įkergę melodijos ritmą į šlaunį,
Krypuoja po sceną ir šaukti nevengia,
Kol klausantį sekso piliulėm nušauna.

Naujovės kaip medis vis plečias, keroja
Ir žodžio prasmėm tarsi šluota pabrauko,
Tik posmais sukurtas gyvenimo rojus
Nykesnis už saulėj išdegusį lauką.