Trumpam užsnūdus

Sunku prasižioti.
Čia pat, už durų,
su žvaigždėmis,
Likimu, susidoroti.
Su žiedais,
laikrodžiais, rankose,
sunku persodint,
seną medį,
ir susapnuot -
Nepriklausomybę.

Miestelis mūsų minga,
pilnas, keisčiausių iliuzijų,
sniego baltumo
spalvų.
O aš, dirbu, plušu,
gyvenu -
paišinas, aklas,
kaip virvagalys,
tarp dviejų,
skirtingų pasaulių.
Girtas, gerų žmonių
neužkabinėju,
nepuldinėju,
negerų minčių,
žodžių nesėju,
save, kitus saugau.

O, būna kartais,
iškarto -
atsiveria Dangus
ir Pragaras -
ten, kur mūsų
susikertančios linijos,
Likimų linijos -
tulpėmis,
varnalėšomis sužėlusios.

- Kuo minti, maitiniesi
gerasis žmogau?
- Mintu, maitinuosi -
akmenimis, vinimis,
medinis žmogau.

Gyvent nelengva,
be iliuzijų, laumių, laimių,
O, trumpam užsnūdus,
tame, mažame pasaulyje,
pasidaro daugiau vietos.
Apeinu,
visą savo daržą, kiemą,
įsikibęs
į manos ranką.

Žinau
ir man atsiras vietos,
tame mažame, niūriame -
dolomitų pasaulyje.