sniegynuose

slidėmis per rankas ir kojas
juk kartojau vis: oda rūpi
o tau nė motais ir
šunys patvoriais suloja gal
turbūt ir jiems nė motais
naktys tuštutėlės išsklaidyti
paukščiai į šalis ir vieniši suoleliai
o po jais girtuokliai bet jie
neskaičiuojami tokie
barzdoti šonai purvini

o mielas nėr nei juoko
gal jau pameni kai dar
turėjome mes butą ir siamo katę
tą kur nuolat ant palangės
kai virtuvėje vis gerdavom arbatą
buvo kaip šviestuvas net ir
šviesią dieną guosdavo arbatinuką
o ir mano glamžytą suknelę po prijuoste

tik basos raudonais taškeliais
boružėlės man ant delno ropščias
tik ir aš ropščiuos
turbūt ir vėl į penktą aukštą
tų pačių kaimynų kvepalais geriuosi
nyksta laiptai net ir jųjų kilimėliai
tie gauruoti pameni kaip lipdavom

sustodavom ir lipdavom

dabar nebesustoju