Jeigu noveles rašai

Pėsčiomis galiu nueiti į Vilnių. Ne autostrada, į kurią rytmečio debesys laša, o senu Aukštaitijos keliu. Nueiti su pakelės senomis tuopomis ir liepomis. Šešiasdešimt kilometrų mano kojoms būtų malonus kelias. Nuneščiau į Vilnių dvi savo noveles. Apie liūdną vasarą - į vieną redakciją, apie paskutinę angelo meilę - į kitą. Jeigu rašai, galima ir nueiti. Siųsti paštu nelabai noriu.
Mano galva, pačiam reikia dalyvauti novelių pristatyme.
Operacija ten sudėtinga. Ir pasitarti dėl meniškesnio, gilesnio sakinio reikia, ir žodžių junginius suprantamiau skaitytojui suderinti, ir kampuotą stilių gali tekti išlyginti. O kur dar pabraukymai, prirašymai stipriam įspūdžiui sutvirtinti? Su gyvais rašytojais gali tekti pabendrauti. Apie žemės bėdas pasiguosti, parūkyti, likerio ugnį ant liežuvio palaikyti. Ne, taip paprastai novelės nespausdinamos. Didelis procesas turi vykti. Kas nežino - ir žinoti nereikia.
Bet atgal pėsčiomis tai netrauksiu. Autobusu grįšiu. Vaikams lauktuvių parvešiu. Galiu ir šokoladinį Gedimino bokštą. Diskotekas lanko - mokės pasidalinti. Visko Vilniuj yra. Tik pinigą parodyk. Galinga mūsų sostinė. Dvejus metus nebuvau. Vienerius - mišką kirtau, kitus - noveles rašiau. Netoli jis nuo manęs, tačiau retai išsiruošiu. Draugų neturiu, meilės neieškau - anksti pradėjau senti. Ir barzda kaip bičių spiečius pasmakrėj kabo. Reiškia, jau seniai esi nutolęs nuo savo pirmosios meilės.
Kas čia tiek nueiti iš Vilniaus. Po Želigovskio sutriuškinimo pėsčiomis į savo vienkiemį parsirado senelis. Mano dėdė, jau miręs, pokary iš buhalterių kursų per dvi dienas parėjo. Jie atgal - aš pirmyn. Jeigu noveles rašau - turiu dar proto.
Nors mano miestelyje, stipriai po ketvirto bokale alaus bokalo pagalvojus, kas antras žmogelis sunkus ligonis. Nuo siaubingo ir ugningo gėrimo, nuo įvairių nepriteklių, nedarbo, suvilkėjimo? Šneki - nenusišneki:
- Paskolink du litus... Rytoj bandysiu atiduoti...
- Kaip atneši, kad šiandien neturi?..
- Uošvienę prismaugsiu...
Kitas vėl ant velnio sėdi:
- Arkliuką parduodu... Paskutinį... Keletas šimtelių tiktai... Su tuo žirgu galėsi iš vienos lėkštės srėbti... Gerutis...
- Kartu su savo protu siūlai, žmogau?...
- Nepragyvenu...
- Pragersi...
- Nustebinai... Kiti dvarus pragėrė...
Trečias vėl barterį siūlo. Ant kojų dar išsilaiko. Tačiau tik ligi vidudienio. Toliau gali ir naktis užeiti. Jam tas pats.
- Butelytis ir tavo du maišai... Vienas nepakelsi...
- Ko?
- Kviečių vogtų...
- Vėl pradėjai?..
- Antrą savaitę nesustoju… Ir iš kur pinigo nuskinti?..
O čia dar prie malūno sustoję bažnyčios giedoriai traukia:,, Neisi pėsčia tu balsuoti čiū-dra-dra-lia-lia, Brazauskiuką pakinkysiu vai-ku-kū, vai-lia-lia... “
Sekmadienį po visų mišių miestelį drebina iš baro išvairavę. Ir dar dairosi. Bene kas su litu prisidės. Dar galo nesimato gėrimui. O po namus kiek kalėdojimų:,, Padėk - mirštu“.,, Nors porą Valančių - su kaupu grąžinsiu“.,, Bobą suspardžiau - su draugu plaunam“... Ir vis, gerasai tautieti, duok, paskolink, neužmiršk...
Perkūnėlis, nei dirbt, nei rašyt negali. Nors bunkerį kaskis. Apskrities mieste dar ponu vadina:
- Žemaitės negalėtum paaukoti?.. Katastrofiškai trūksta...
Kaip negalėsi! Dar su peiliu prieš akis sužaibuos. Traukiu Juliją iš piniginės, o tie rubuiliai (dar prie rimto reketo netinkami) net pasistiebę ant pirštų galų žiūri į vidų, kiek dar ten glaudžiasi... Ir eidamas tolyn, net nebandyk piktu veidu atsisukti į tuos vaikinus. Prarasi piniginę ir dar ligoninėje negausi ligos lapelio.
Pažįstamų - kaip vapsvų. Vienam Jablonskio reikia iki savaitės vidurio. Kitam ir Girėno su Dariumi mažoka. Ir kiek aplinkui valkatūzikų, vagių, prasigėrėlių. Su geru rūbu nebejauku ir į miestą važiuoti. Tuoj visi varsto nuo galvos iki kojų. Prasčiau reikia rengtis, su nedideliu pinigu draugauti. Rodos, nebepagydomai serga kas antras žmogus.
Čia dar laisvas tautietis (bedarbis) noveles rašo. Ir kam? Negi sendamas kvailėji? Ir negi ką nors pakeisi, juodų žodžių būreliais eidamas per baltus popieriaus lapus? O kad širdis dega, kraujas prie pat kaulų liepsnoja nuo tokio gyvenimo! Skauduliai visą kūną tampo, skurdas aplinkui miestelį su plačia vargo burna į vieną ragą pučia. Kad miestelis ūžia tarsi girtas kūnas atlaiduose. Nuo tokios valdžios girti spjaudosi. Į Brežnevo sveikatą geria...
Ir kaip nerašysi! Tik vaikai juokiasi - tuščiai mali. Biznį kokį varyk ir mesk tuos rašymus. Vogti - tai dar nemoko. O pinigų jiems siaubingai reikia. Greitų, riebių, be jokio vargelio. Tik iš kur jų priplėšti? Gal iš sodo? Iš beržyno pririnkti? Miškas iškirstas ir baigiamas pravalgyti. Na, rudenį nemirsim. Bulvikių bus, obuolėlio geltono sode sočiai. Lašinių paltelės kaip bičių koriai verandoj blizga. Kaip nors, kaip nors... Daugumas ir to neturi... Nebadausim, vaikai, kol tėvas rašo, dirba, žiūri dar į priekį. Tik labai tas rašymas sunkiai einasi... Kaip ir pats gyvenimas... Nelabai ir dievas tepadeda...
Aplinkui miestelio laukus supasi pjūties dulkės. Tarsi smėlynų smulkios, į žemę niekaip nekrentančios skruzdėlyčių galvutės. Pati rugpjūčio pradžia. Jau įsisvyravo karščiausi darbai. Mano kieme avietojais kvepia šiltas upelio vanduo. Tolumoje virš miškelio, smarkiai praretinto, plakasi pjūties paauksintos skystos rūko bangos. Tuopų ir liepų viršūnės lengvais vėjelio delnais prausiasi iš dangaus bėgančio rausvo ežero krioklio. Per sodą avilių kojomis kūprina lėtas, gražus vakaras. Į šulinio geltoną stogelį atsimušę krenta žemėn pernokę alyviniai. Jurginų spalvotas vaškas liejasi ant kiemo numindžiotos žolės. Užlipęs ant kalnelio įsižiūriu į žemės pakraštį. Tarsi deimantinis. Ir, rodos, kad ten, tame pakraštyje paliktum šį vakarą savo širdį, kad rytoj - aušros kelyje - dar rastum visus šios vasaros turtus.
Kelionės krepšį susiruošiu iš vakaro. Įsidėjau perrašytas noveles, butelaitį svaraininės, saldainių, obuolių. Ne neisiu pėsčias į Vilnių. Kam čia kvailioti. Patogiai nuvažiuosiu.
Prie beržyno prisglaudęs ryto dangus žiūri į mane pagonišku veidu. Rasa, tarsi šventas vanduo, išlaistytas ant pievos. Į saulės sidabrinę taurę ant kalno nenukirsti javai nori priberti iš varpų pernokusių grūdų. Einu link autostrados. Žvyrkelis nubarstytas vakarykščiais grūdais lyg eglių sukietėjusiais sakais. Medžių viršūnės spindi savo šviesiais veidais. Tikros pasakos rytas. Pilnas skaidraus liūdnumo, ašaros kelio pakrašty liepsnos vėriniais išpuoštos. Graži ryto žemė, kad mums žmonėms būtų lengviau gyventi. Nors šią dieną. Namuose vaikus palikau dar miegančius. Ne maži - susitvarkys.
Autostrada „Ikarai“ skrenda gan dažnai. Vienas stotelėj nesustos - kitas paims. Kad tik būtų kam važinėtis. Visi sutilps. Neilgai ir laukiau. Sustojo visas geltligės apimtas. Vairuotojas linksmas, konduktorė pikta lyg turguj apvogta. Įsimetu traškantį ilgą bilietą į krepšį tarp visų,, turtų“. Nebrangiai dar veža. Iš vairuotojo kabinos girdisi Paltinienės balselis. Nors tą r raidę medum patepk. Kaip sunkiai jai tariasi. Bet medum tepa ji savo gintarinį kraštą ir jūrą. Įsitaisau patogiai ir arčiau savęs pasikviečiu liūdnas mintis. Kaip savo seseris iš tolimiausių namų. Keistas tas gintaro kraštas. Ir turtingas, ir skurdus. Vieni bajoriškai švilpia per autostradą,, Audinukais“, kiti -,, Volvais“ kaip tikri didikai. Treti - ilgiausiais,, Mersedesais“ kunigaikščių veidais. Ir kaip čia nepaklausi? Gal iš sunkaus darbo nusipirko? Na, aišku, yra tokių... Gal nemažai... Turi gi rastis per visą kraštą protingų, darbščių. Bet už vairo vis labai dar jauni veideliai. Ūsų, ir tų nesimato. Juodas darbas tokių turtų mažai kam į namus atneša. Šiais laikais gali dirbti ištisus metus, o algos niekas neskuba į kišenę įkišti. Arba visai nesumoka. Kiek žmonių ir protestuoja, ir mitinguoja. Badauja... Ogi ir nevalgykit. Kas tai valdžiai. Numirsit, ir jūsų badavimas baigsis.
Bet kiek daug dabar turime visokiausių tipūnų, kuriems neaiškiai nubyrėjo kietas pinigėlis. Ir ne noveles ar knygeles rašant. Nuo metalo, medienos, spirito. Dabar ir iš aguonų jau pinigą semia. Dvarelius Vilniaus pakrašty statosi. Gal ir man sode aguonas pradėt sėti? Kieto pinigo prisimuščiau. Ir vis jauni žmonės mašinas brangiausias pasikinkę. Na, kaip jauni? Ką iki keturiasdešimties metų pasiekei - tą ir turi. Tas ir tavo. Nieko nesuspėjai padaryti - loterija gali išgelbėti. Šitam žiauriam pasauly su vargšo terba saulėtekio pusėn atsisukęs ilgai gali žiūrėti. Ir nieko nepamatysi. Nei kur eiti nežinosi, nei ką daryti nesumosi. Geros pradžios pinigui nukalti reikia, kad jis versle sublizgėtų. Oi, geros. Be jos - žuvęs. O pas mus kiekvienas lietuvis jau verslininkas. Socializmas baigėsi, visi ir pasileido per Europą.
O kaip nagais įsitverti į sunkiai pajudėjusį rinkos traukinį? Visos durys, laiptai jau aplipę. Apie vagonų vidų net nešneku. Kur rasti plyšelį nors vienai kojai pastatyti. Nors virvėm ir muilu pradėti prekiauti. Visi stumdosi, plūstasi, grasina. Ir bombų neužmiršta. Jau ir parduotuvės kaip Holivudo paviljonai,, skamba“.
Ir kur tas traukinys prisikimšęs rieda? Prie kokios sienos sustos? Vakarų ar Rytų? Kiek nusilpusių, neprisitaikiusių, apvogtų grįš į savo kraštą? Kilpos užsimesti, su kulka pasibučiuoti. Nei galvoj sutelpa, nei šventam rašte atsakymą randi.
Lietuvis su lagaminu, su terba, su kariška kuprine - jau verslininkas. O savoj žemelėj kupros prakeiktu darbu tik nuo bado gali gintis.
Bet dar pasidaro žmonės pinigo ir savam krašte. Gyvatiškai imdami, galo nematydami. Ir kokių tik maršrutų nėra: bankas - Lukiškės, bankas - Honkongas, bankas - kanalizacijos šulinys...
Baisi tauta. Jau ir lietuviu nebesinori būti. Italu apsireikšti ir dingti į Siciliją. Nors ir vynuogių rinkti. O gal lytį keisti? Gal moteriai geriau gyventųsi? Sijono skeltuku gali paskui save ir dolerių, ir markių vestis. Su saulėgrąžos veideliu tai ir visai prabangiai gyventum. Nei tau novelių rašyt, nei aguonų augint.
Dar, kad Vytautas prisikeltų. Toks tėvas - kaip Trakų mūras. Kol ant žirgo žemaičių būryje savo kraštu prajotų, tai ir ramybę, ir teisybę savo širdims atgautumėm. Ir duonos užtektų. Greitai išnyktų alkanieji iš gatvių. Legendų šalis, o pilstuku krikštijasi. Tikriausiai kas antrą kalaviju sukapotų. Pagonybę užmiršo, krikščionybės nepaiso. Kas, kad daug bažnyčių stato, o vaikai tai sąvartynuose plutų ieško. Dabar pagal kokią evangeliją gyvenam? Į Jono net panašumo nėra. Prie Mato visai nelygink.
Kad ir pėsčiomis, bet prie Vytauto pulko prisijungčiau. Skydą kokį paneščiau, kuoką ant pečių užsidėčiau. Kiek tas lietuvis po Europą davėsi? Čia per Lietuvą nepraeiti?..
Buvo žmonės tie mūsų bočiai. Ir ąžuolinių rankų, ir geležinių kojų. Nei ten pas juos mafijos buvo, nei bankuose gyvatėm raitėsi. Na, kariavo tai galingai. Kaip lietuvis be muštynių gali gyventi ir išgyventi...
Paltinienė autobuso kabinoje savo dainą jau visą medum ištepus. Koks jis, gintarinis tas mūsų kraštas? Senoliai ten gintarą žarstė. Mes dabar tik šiukšlinam, nurinkę šitą marių auksą. Bet kaip tu ten nerausi, nestatysi, neterši, jeigu pinigai pinigus vejasi. Kaip bangos bangas. Sako, pinigai nekvepia. Nesąmonė. Tam nekvepia, kas jų neturi. Kas turi - paklauskit.
Skrenda,, Ikaras“. Už langų žemi debesys, beržynai, rugių laukai, ir tie su vėju plasnoja į Vilnių. Kaitri, lengva rugpjūčio pradžia. Tik laukuose mažai sodybų bematyti. Jei kur ir įžiūri kokią varguolę, tai jinai kaip vieniša senutė su obels lazdele stovi palinkusi prie ankstyvųjų bulvių vagų. Tarsi galvodama: ar čia pradėti kasti, ar dar palaukti? Į sostinę daug žmonių išsikėlė. Prasigyventi, vaikus protingiau pamokyti, purvo atsikratyti.
Skaidrioj tolumoj - debesų piene - taškosi nenukirsti javų laukai. Gal kviečiai, gal rugiai? Pienas ir duona - didelis vasaros turtas galingo miesto žmonėms. Tas Vilnius kaip pyragas į aukštį keliasi, į šonus pučiasi. Iš viršaus spindulių cukrum nubarstytas, pakraščiais kalnelių baltais delnais nuglostytas. Už tų kalnelių - lietuvaičių nauji dvarai. Bet nepavydėk jiems, jeigu noveles rašai...
Į tokį Vilnių ir važiuoju su savo raštais. O žadėjau pėsčiomis. Aukštaitijos senu keliu, lazda pasiramsčiuodamas. Su liepom smailiabarzdėm ir su tuopom plačiaveidėm iki širdies išsišnekėti. Iš vakaro eiti. Per saulėlydžio lieptus, nakties šviesiom salom, kurios taip lengvai susidarė nuo pjūties dulkių ir upelių minkštų rūkų. Eiti ir dainuoti, kur liūdnai sielai tyloj skamba žemės ir dangaus karalystės varpeliai. Eiti su delčios kūdikėliu ant rankų į pasakišką miestą, kelionės krepšy nešant dvi mažas noveles.
Bet Vilniuje naujo novelisto niekas nelaukė. Viena redakcija dar atostogavo, kitą radau pustuštę. Šitoje ir išsitraukiau iš krepšio savo noveles. Kažkoks literatūrinis,, diedukas“ lyg apšepęs, susenęs Robinzonas Kruzas be jokio džiaugsmo priėmė voką, kuriame smulkiu šriftu gulėjo prirašyti mano degančios širdies lapai. Prieš žiemą žadėjo duoti atsakymą. Čia, kaip pasirinksiu. Galima ir žodžiu, bet didelių sunkumų nebūtų ir raštu... O ta jo nevalyva arogancija tiesiog mane purtė. Nemeilus kažkaip atrodė tas mano novelių būsimasis vertintojas. Intuicija manęs dar niekados neapgavo. Ir sau, ir man jis meluoja aukščiausiu lygiu. Dabar jis skaityti ir vertinti neturįs kada. Į parodų rūmus dingsta. Ten atidarymas užsienio grafikos laukia. Reikia anotaciją žurnalui prieš žiemą mestelėti...
Ir žiūri ne į naują kritinio realizmo novelistą, bet pro langą į ūžiančią gatvę kaip į malūno užtvanką. Lyg į kokį pikniką gamtoj užverbuotas. Toks išdidus, sunkiai savo kūną besuvaldąs. Tarsi visą naktį alaus bare ant grindų pramiegojęs.
Laiko neturi? Aš turiu - jis neturi! Pasėdėtumėm, kiek čia užtruks. Netuščiomis gi atvažiavau. Rajone anksčiau irgi sunkiai prasimušiau... Kiek metų praėjo?.. Reikia ir čia bandyti... Ne geresnių novelių - už mano - esu skaitęs. Aišku, ne klasiškai parašytos, bet ir atstumti gal nederėtų. Kiek čia toj Lietuvoj rašančių?.. O klasikai jau po žeme. Skruzdės jų kaukolėm ropoja. Šįmet neišspausdins - palauksiu kitų metų. Baisiausia, kad ir talentas, ir noras rašymui nedingtų.
O Robinzonas pučia dūmelius į redakcijos lubas ir mulkina mane kaip žydas arabą. Tų rašinių begalybė. Spintose, stalčiuose, ant stalų, po jais. Tiek rašytojų, kad ir kitam amžiui raštų sočiai liks. Bet dar ir ne visiems į šį storą žurnalą kaip į laivą sulipti. Kas seniai ten kojas įkėlęs, pripažintas, garsus, - to net policininko bananu neišmuši. Kas dar vilties nepraradęs būti išspausdintas, kavinėse pažadais apipiltas, tas galbūt ir įsikabinęs į to laivo bortus. O nežinomi, pradedantys tik įsivažiuoti - viso labo tik to laivo prieplaukoj strypčioja. Ir tokia dabar visiems aplinkui nežinomybė, to laisvo gyvenimo kančia be duonos, kad jam (irgi tikram rašytojui) geriau beprotnamy filosofiją Prancūzijos revoliucijos dėstyti arba vėlai vakare ant troleibuso linijos, netoli mėsos kombinato, pasikarti. Pusė rašančiųjų alkani, o kada gi jie baigs nešti į redakciją savo raštus, net Vilniaus geležinis vilkas nežino.
Negi nėra padoresnių darbų? Negi visiems taip pradėjo staiga širdys skaudėti dėl gyvenimo būties ir buities, dėl žmonių ir paukščių, dėl miškų ir upių skaidrios ateities, lietuviškų nesuprantamų planų, vizijų, projektų. Tikrai, kvaišas pasaulio kraštas.
Apie svaraininę negali būti nė kalbos. Griežta darbotvarkė. Ne, šiandien atsakymo nebus... Ir vis:,, žiūrėsim“,,, vertinsim“,,, ieškosim“... Velnią tu ten pamatysi - širdis mano jaučia...
Mašininkei pridegė cigaretę, pašnibždėjo į jos ausies baltą kremzlinę kepurėlę, auksiniu turkišku pjautuvu papuoštą, ir mandagiai dingo iš redakcijos.
O tu ką nori, tą ir daryk. Nors mašininkę įkaite gali visai atvirai paimti. Oi, Kruzai! Turėčiau dinamito, išneščiau į dangų tavo šitą šventovę prirūkytą. Jis laiko neranda perskaityti novelių, kai aš ruošiausi jų pristatymui. Tokios rugpjūčio dienos nepagailėjau. Taip, kas nežinomas, tas ir nelaukiamas...
Gal redakcija iš autorių jau kyšio nori gauti? Atvirai nesako, bet nežinomiems autoriams derėtų patiems susiprasti. Visi ir visur taip daro. Įsodintum į voką pluoštelytį - kitaip šnekėtų. Pripažinimas kaip ledu atčiuožtų. Redaktorius net šviestų:,, Išspausdinsim, fabulą išlyginsim, sutvarkysim iki paskutinio taškelio. Neužgesinkit širdies liepsnos. Taip visą skausmą atvirai į viršų. Klasikus skaitykit. Turit talentą (visi su pinigais talentingi). Tik dėl dievo gerumo, nesudėkit rankų. Labai jūsų lauksim... Skambinkit, užeikit, atvažiuokit... “
Jeigu dar fundacijos pridėtum, tai ir Nobelio premijai po mirties gali pasiūlyti. Galiu iki užkimimo ginčytis, kad nė vienas lietuvių rašytojas jos negaus. Kol gyvas bus. O po mirties jos ir nebereiks... Kam? Jeigu rudosios skruzdės po kaukolę taip laisvai kaulų kalneliais rėplioja... Kas čia jau beprisikels?
Na, to plataus gėrimo nebus. Nieko negausit, nei į,, Suokalbį“ eisit. Visiems jums paliksiu redakcijoj noveles lyg nuvytusias vandens lelijas. Brangiam atminimui. Bet vokelio su žaliais tai nesulauksit. Širdies liepsnos man jokiais gudravimais lyg vandeniu neužliesit. Degs jinai, kol kojas vilksiu. Su sodais, su rudeniu, su miestelio skausmu degs... Ir kuo toliau, tuo plačiau. Rašysiu. Žodžius traiškysiu kaip slyvas geltonas vyšnyne. Ir su saldžiu skausmu eisiu tolyn.
Pats gyvenimas degina, tai kaip širdis neliepsnos! Bepročiai.
Stipriai trūktelėjau iš butelio redakcijos koridoriaus kampe. Vieną gurkšnį - už liūdną vasarą. Kitą - už paskutinę angelo meilę. Už savo noveles gėriau. Iki dugno pabaigiau - už nuostabų rugpjūčio Vilnių. Lyg už auksinę kunigaikščio karūną.
Atgal važiuosiu į savo miestelį. Su svarainine žaizdas apsiplausiu. Gal apskrities laikraštis išspausdins? Turiu nuorašų - novelisto duonos plutos dantimis užkabinęs jau esu. Kodėl manęs negali išspausdinti? Ir tegul geria tą miestelio skausmą it kokį šarmą visi atviromis burnomis. Tegul rėkauja, kas tik netingi, kad ne tokia liūdna pas mus vasara, kad dar turi angelai meilės. Gal prieš vaikus bus jaukiau. Tėvą spausdina! Vadinasi, šio to vertas.
Prisiminiau Hamsuną stoty sėdėdamas ant suolo. Tas kančios kryžių, tik ilgesnį kelią negu Jėzus, per savo skaudulio žemę tempė. O, kaip jį badas rietė. Paskutines švarko sagas lombarde norėjo užstatyti. Valgyt nei žiupsnio neturėjo, o rašė... Net skiedras kramtė. Išgyveno vargšas norvegas. Nespausdino, nespausdino, o pasauliniu rašytoju tapo.
Aš prieš jį dar karališkai atrodau. Namus turiu, vaikai auga. Sodas obuoliais nubertas. Verandoj mėsikės kabo. Duoną ne pirštais laužiu iš kepalo, o pilnu delnu. Užtenka visiems jos. Svaraininė nepasibaigus. Popieriaus daug turiu. Ant stalo lyg angelų balti sparneliai krūvoj suglausti šviečia. O pieštukų ir neskaičiuoju. Hamsunas, pametęs pieštukėlio galą, po visą miestą jo ieškojo. Mano smegeninė neperpranta dar lig šiolei tokio skurdo.
Bet prirašė knygų. Ir šviečia jo žvaigždė, jeigu ne visam pasaulyje, tai fiordų krašte tikrai. Ligi skaidraus skausmo dega jo šviesus veidas mūsų visų vieninteliame danguje.
O aš svajojau pėsčias į Vilnių traukti... Per saulėlydžio lieptus. Net ir dainuodamas... Iš vakaro traukti...
Na, čia jau bažnyčioj reikėtų apsilankyti. Nors prie švento Kazimiero statulėlės kojų prisiglausti. Kad protas atsigautų, kad akys daugiau realybės šviesos aplinkui įžiūrėtų. Kiek žemiškų darbų reikia padaryti? Pati rugpjūčio pradžia, o žmogus po sostinę su novelėmis baladojasi. Tokia diena debesų piene nuskendo!
Gal tikrai į senatvę kvaišėju? Gal dar užsimanysiu į kokį novelės rašymo institutą prieš pensiją įstoti? Lyg ir negirdėti, kad kokia nors mokykla rašytojus ruoštų. O velniškai jos reikėtų. Bet Vilniaus neužgausiu savo žodžiais. Jis didingas, gražus, platus. Nors vieną gerą darbą jam padariau. Į jo sveikatą išmečiau visą butelį. Iki dugno!
Tik širdis lai liepsnoja. Ligi paskutinės kibirkštėlės. O vaikams lauktuvių bus gerai ir maišas,, čipsų“. Mažiau krizens iš tėvo. Dar šiandien parvažiavęs uždeginsiu juos į darbą. Visus nukritusius obuolius jie man surinks iš sodo. Verandon suneš. Reikės sulčių pasidaryti. Naktimis teks rašyti. Apie gatvių elgetas lyg kurmius išlindusius iš po parduotuvių pamatų. Apie vagiliaujančius valkatas, kurių namai - stotis, lova - suolas, o patalynė iš vienų vakarykščių laikraščių. Apie parke matytą jaunutę mergaitę, kurios vardas - prostitutė. Kiek jai metų galėjai duoti? Dvylika, trylika. O jau kūnas dirba be jokių pertraukų. Iš akių ir eisenos matosi. Nors aviečių stiklainėlį ir siūlė pirkti. Bet čia jos maskuotė. Novelisto žvilgsnis turi skustuvu rėžti, kai vos tik prie jo artinasi žmogus.
Apie angelus nerašysiu nė žodžio. Šitos parke matytos mergaitės kančia tegul veda dabar mane kruvinu keliu. Gal neišprotėsiu?
Užsigerti smarkiai reikės. Daug rašant - šulinio mažai. Ir svaraininės butelis ant stalo tegul nakties žvaigždėmis spindi. O kas man uždraus pirmą sakinį baltam angelo sparnely užrašyti tik taip:,, Vieną naktį aviečių saldus kraujas tekėjo mažosios Veneros lūpų upe... “